XXXI eilinis sekmadienis

Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius: „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna ˛monėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos 'rabi'.

O jūs nesivadinkite 'rabi', nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus. Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“. (Mt 23, 1-12)

VIENINTELIS MOKYTOJAS, mons. Adolfas Grušas:

Visoje Evangelijoje pagal Matą nerasime kietesnių ir skaudesnių Jėzaus žodžių už tuos, kuriuos girdime šio sekmadienio Mišių Evangelijoje.

Išganytojas kreipiasi į minią, norėdamas aiškiai parodyti Rašto aiškintojų ir fariziejų neatitikimą jų įsivaizduojamai didybei ir karštligiškus mėginimus įtvirtinti savo valdžią.

Manau, reiktų atkreipti dėmesį, kad Bažnyčia šią Evangelijos ištrauką liepia skaityti ne todėl, kad primintų mums, kokie negeri ir pasibjaurėjimo verti buvo vargšai anų laikų fariziejai, bet tam, kad demaskuotume tą mažą fariziejų, kuris, tikriausiai, glūdi kiekviename iš mūsų. Žodžio liturgija mums siūlo ne religinės archeologijos tekstą, bet skatina atmesti religinę tuštybę, kurios tiek daug yra mumyse ir mūsų bendruomenėse.

Esame pasirengę? Tada pirmiausiai turime paprašyti Šventąją Dvasią, kad suteiktų mums nusižeminimo ir nuoširdumo dovaną.

Jėzaus kalboje yra du esminiai priekaištai, nukreipti prieš Rašto aiškintojus ir fariziejus: jų nenuoseklumas ir noras pasirodyti.

Pirmiausia Viešpats nori demaskuoti egzistuojantį dvigubą požiūrį: būti reikliais kitiems, o atlaidžiais sau. Toks dviveidiškumas ir nenuoseklumas neleidžia tinkamai paliudyti savo tikėjimo, tampa didele melagyste Dievui ir sau patiems.

Antruoju priekaištu siekiama atskleisti Rašto aiškintojų ir fariziejų apsimestinį pamaldumą. Jėzaus žodžiai iš tiesų kieti: „Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi“. Pasirodo, ˛ydų tautos vadovai serga tuštybės liga, o iš tikėjimo daro sceną, kurioje galėtų tai pademonstruoti. Kiekviena proga jiems yra tinkama iškelti savo tariamą religingumą: garbės vietos pokyliuose, pirmosios vietos sinagogose, žmonių rodoma pagarba gatvėje.

Jėzus išjuokia ir perdėtą dėmesį, kurį šie žmonės teikia maldos diržų pločiui ar apsiaustų papuošimams. Iš tiesų šie išoriniai ženklai turėtų liudyti būtinybę laikytis Įstatymo, tačiau jiems tampa tik proga pasirodyti ir patraukti kitų dėmesį. Jie nori, kad žmonės vadintų juos „rabi“, bet iš tikrųjų yra netikri mokytojai, nenuoseklūs ir kupini tuštybės, besinaudojantys religija tik tam, kad išlaikytų savo valdžią tautai.

Todėl ir kyla noras prisiminti visus netikrus gyvenimo mokytojus, kurie taip pat ir šiandien, ir, ko gero, net labiau nei kada, nori primesti savo valią mums. Tuo tarpu mes, silpni ir beginkliai, leidžiamės suviliojami. Kalbu ne vien apie netikrus pranašus iš televizijos ekranų, žadančius meilę, sėkmę ir laimę, kurią galima nusipirkti pinigais, bet ir apie kitus apgaulingus mokytojus: viešąją nuomonę, kurią taip mikliai formuoja žurnalistai, tą momentą valdžioje esančiuosius…

Negalima nutylėti ir apie mūsų pačių polinkį pritarti garsiau rėkiančiam arba, įtikėjus savo paties teisumu, stengtis visiems primesti savo tiesą…

Jėzus savo mokiniams duoda aiškų ir vienareikšmišką nurodymą: kaip vienintelį Mokytoją ir Vadovą, vedantį į susitikimą su vienatiniu Tėvu danguje, pasirinkti Jį patį.

Tik to laikydamiesi galime tikrai nuoširdžiai paliudyti savo gyvenimą. Tai absoliuti viršenybė, kuriai turi būti palenkti visi mūsų pasirinkimai. Jėzaus žodžiuose yra tikrumas, suteikiantis kiekvienam, įtikėjusiam į Jį begalinę erdvę: mes renkamės Jį ir tik Jį, nes Jo buvimas pripildo gyvenimą, patenkina visus troškimus ir veda į laimę. Tikrąją laimę.

Žinoma, tai turi būti tikėjimas be veidmainystės ir egoizmo, tikėjimas, kuris leidžia žmogui mylėti visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis…