Benedikto XVI kalba Asyžiuje. Prievarta nėra tikroji religijos prigimtis
Dvidešimt penkeri metai praėjo nuo tada, kai palaimintasis Jonas Paulius II pirmą
kartą sušaukė pasaulio religijų atstovus Asyžiuje melstis už taiką. Pirmojo maldos
už taiką susitikimo laikotarpiu didžioji grėsmė taikai kilo iš planetos padalijimo
į du susipriešinusius blokus. Šio pasidalijimo simbolis buvo Berlyno siena, kertanti
miestą per vidurį, dviejų pasaulių pasienis - pasveikinęs susitikimo dalyvius priminė
Benediktas XVI ir pradėjo savo apmąstymą klausimu: kas pasikeitė nuo to laiko? Kokiame
taške šiandien yra taikos reikalas?
1989-aisiais, praėjus trejiems metams
po Asyžiaus susitikimo, siena buvo nugriauta be kraujo praliejimo. Staiga milžiniški
arsenalai nebeteko prasmės. Jie prarado savo gąsdinančią galią. Tautų valia būti laisvomis
buvo stipresnė už prievartos arsenalus. Tokio apsivertimo priežastys yra sudėtingos
ir gali tilpti į paprastą formulę. Tačiau greta politinių ir ekonominių veiksnių gilesnė
šio įvykio priežastis buvo dvasinio pobūdžio. Valia būti laisvais galiausiai buvo
stipresnė už baimę prievartos, neturinčios jokio dvasinio pagrindo, akivaizdoje. Esame
dėkingi už šią laisvės pergalę, kuri taip pat buvo taikos pergalė. Tam tikru būdu
tai buvo ir laisvės tikėti pergalė. Todėl galime to laiko įvykius susieti su malda
už taiką.
Tačiau kas įvyko vėliau? Deja, negalime sakyti, kad nuo to laiko
vyravo taika ir laisvė. Nors galbūt nebėra visuotinio karo grėsmės, pasaulis kupinas
nesantarvės. Ne tik todėl, kad vienur ar kitur vyksta karai, bet ir todėl, kad prievarta
visada yra šalia kaip galimybė. Laisvė yra didelis gėris. Tačiau laisvės pasaulis
didele dalimi pasirodė neturįs orientacijos ir daug kas laisvę klaidingai suvokė kaip
laisvę prievartai. Nesantarvė įgyja naujus ir gąsdinančius pavidalus, todėl kova už
taiką turi rūpėti mums visiems.
Kokie yra nauji nesantarvės ir prievartos
veidai? Benedikto XVI požiūriu, galima įvardinti du naujus prievartos tipus, priešingus
savo motyvacijomis, pasireiškiančius įvairiais būdais.
Pirmiausia – tai terorizmas,
kuris vietoj didelio karo rengia tikslingas atakas, nutaikytas į svarbius priešininko
taškus, skirtas naikinimui, visai neatsižvelgiant į nekaltus žmones, kurie tų atakų
metu žiauriai užmušami ar sužalojami. Jų organizatorių akimis didelė žala priešui
pateisina kiekvieną žiaurumo formą. Ignoruojamos visos prievartos ribos, kurioms bendrai
pritarta tarptautinėje teisėje.
Žinome, kad dažnai terorizmas yra motyvuotas
religiškai, - sakė popiežius, - ir kad būtent religinius motyvus negailestingo žiaurumo
pateisinimui naudoja tie, kurie manosi atitinkantys teisės reikalavimus dėl jų siekiamo
tariamo „gėrio“. Čia religija netarnauja taikai, tačiau prievartos pateisinimui.
Religijos
kritika nuo Apšvietos laikotarpio nuolatos tvirtino, jog religija yra prievartos priežastis
ir skatino priešiškumą religijoms. Tai, kad religija galėjo motyvuoti prievartai,
turi giliai jaudinti visus religingus žmones. Subtiliau, bet taip pat negailestingai
religija yra prievartos priežastimi ir tais atvejais, kai ją vykdo vienos religijos
gynėjai prieš kitos išpažinėjus. Tačiau 1986 metais Asyžiuje religijų atstovai panoro
garsiai tarti – tai nėra tikroji religijos prigimtis. Priešingai, yra jos iškraipymas,
kuris prisideda prie jos žlugimo. Čia ir tarpreliginio dialogo vieta.
Kaip
krikščionis, - kalbėjo Benediktas XVI, - norėčiau pasakyti: taip, istorijoje vardan
krikščioniško tikėjimo buvo naudota prievarta. Tai pripažįstame pilni gėdos. Tačiau
yra visiškai aišku, kad tai buvo piktnaudžiavimas krikščionišku tikėjimu, prieštaraujant
jo prigimčiai. Juk Dievas, kurį tiki krikščionys, yra visų Kūrėjas ir Tėvas, todėl
visi asmenys yra broliai ir seserys. Visų turinčių atsakomybę už krikščionių tikėjimą
užduotis yra tyrinti krikščionių religiją remiantis jos vidiniu branduoliu, kad ji
iš tikro taptų Dievo taikos instrumentu pasaulyje. Teisingai išgyvenama orientacija
į Dievą yra taikos jėga.
Kitas prievartos tipas yra visiškai priešingas – jis
paremtas Dievo nebuvimu, jo neigimu ir iš to kylančiu žmogiškumo praradimu. Religijos
priešai joje įžvelgia pirminį prievartos šaltinį žmonijos istorijoje ir todėl nori
religijos išnykimo. Tačiau „ne“ Dievui sukūrė žiaurumą ir prievartą be ribų, įmanomus
todėl, kad žmogus nebepripažino jokios normos ir jokio kito teisėjo, tik save patį.
Koncentracijos stovyklų siaubai aiškiai parodo Dievo nebuvimo pasekmes.
Žmoguje,
visuomenėje be Dievo tyliai ir pavojingai vyksta dvasinis pokytis. Pinigų ir galios
garbinimas tampa „kontroreligija“, kuriai nebesvarbus žmogus, tik individuali nauda.
Didieji iš to pelnosi, kiti suviliojami ir sugriaunami kūne ir sieloje, ypač jaunuoliai.
Tokiu būdu prievarta tampa normaliu dalyku. O ten kur prievarta yra normali – sugriaunama
taika, o jos trūkstant žmogus griauna save patį.
Greta religijos ir antireligijos
yra dar viena orientacija – asmenys, kurie neturi tikėjimo dovanos, tačiau ieško tiesos
ir ieško Dievo, kentėdami viduje. Jie taip pat yra taikos ir tiesos piligrimai. Jei
iš vienos pusės tokie žmonės klibina karingųjų ateistų tikrumą dėl Dievo nebuvimo,
iš kitos pusės apeliuoja į tikinčius, kad šie nesisavintų Dievo ar teisės į prievartą.
Kad šie asmenys nerado Dievo, priklauso ir nuo tikinčiųjų, nuo jų siauro ar iškraipyto
Dievo vaizdinio. Reikia vidinėje kovoje ir tiesos ieškojime tą vaizdinį ištyrinti
ir padaryti prieinamu.
Norėčiau užtikrinti, - baigdamas savo kalbą sakė Benediktas
XVI, - kad katalikų Bažnyčia neatsisakys kovos prieš prievartą, savo įsipareigojimo
už taiką pasaulyje. Esame motyvuojami to paties troškimo būti taikos ir tiesos piligrimais.
(rk)