Vatikano slaptojo archyvo dokumentai – Romos muziejuje

Šimtas įdomių, istoriškai svarbių Vatikano slaptojo archyvo dokumentų vienas po kito bus eksponuojami viename iš garsiausių Romos muziejų, praneša parodos „Lux in arcana“ parodos organizatoriai. Iki šios dienos jau buvo galima susipažinti su aštuoniais dokumentais.

Ilgalaikė iniciatyva, kuri pasibaigs 2012 metų rugsėjį, sumanyta norint pristatyti Vatikano slaptąjį archyvą plačiajai publikai, minint archyvų 400 metų jubiliejų, paaiškinant kas tai yra ir kaip veikia.

Vatikano slaptasis archyvas oficialiai buvo įsteigtas 1612 metais popiežiaus Pauliaus V, norint organiškai ir organizuotai saugoti bei sutvarkyti per amžius susikaupusią Šventojo Sosto gyvenimo ir veiklos dokumentaciją. Iki tol tokio pobūdžio archyvai buvo išsibarstę įvairiose institucijose arba buvo kilmingų šeimų nuosavybė. Žinoma, nuo tų laikų archyvai gerokai pasikeitė – buvo išplėsti, moderniai įrengti, norint užtikrinti neįkainojamų dokumentų saugumą ir gerą išlaikymą. Dokumentų kiekis, sudėtas į 85 kilometrus lentynų, daro Vatikano slaptąjį archyvą vienu iš svarbiausių pasaulyje istorinių tyrinėjimų centrų.

Jei apibūdinimas „slaptasis“ kaitina vaizduotę, kaip ir tam tikro žanro literatūra apie Vatikano paslaptis, iš tiesų tai yra kalbinė dviprasmybė. XVII amžiaus viduryje lotyniškas terminas „secretum“ reiškė ne tik „slaptas“, bet ir „privatus“. Kitaip tariant, Vatikano slaptasis archyvas yra „privatus“ popiežiaus archyvas – popiežius turi čia aukščiausią jurisdikciją.

O kalbant apie archyvą, kaip istorinių studijų centrą, tiesa, kad jis uždaras paprastiems smalsuoliams, tačiau nuo 1881 metų, popiežiaus Leono XIII sprendimu, yra atviras visiems kvalifikuotiems tyrinėtojams, nepriklausomai nuo jų tautybės ir tikėjimo. Šiandien Vatikano slaptajame archyve laisvai ir nemokamai gali darbuotis bet kuris tyrinėtojas, turintis tyrimų tikslą ir kvalifikaciją.

„Lux in arcana“ parodos dokumentai Romoje eksponuojami Kapitolijaus muziejuose, turinčiuose vieną iš garsiausių antikinių kolekcijų. Tai simbolinė vieta – tai yra galbūt seniausias pasaulyje viešas muziejus, įsteigtas 1471 metais, popiežiui Sikstui IV Romos liaudžiai padovanojus pirmąją antikinių radinių kolekciją, vėliau papildytą kitų popiežių ir kardinolų. Kapitolijaus muziejų komplekse taip pat yra Romos mero būstinė, skirta reprezentacijai.

Kapitolijaus muziejuje jau buvo galima išvysti „Privilegium Ottonianum“ – labai elegantišką 962 metų dokumentą, kuriuo imperatorius Otonas I pripažino popiežiaus teritorijų autonomiją, tiesa, aukščiausią suverenitetą pasilikdamas sau.

Kitas, XI amžiaus dokumentas „Dictatus Papae“ taipogi iliustruoja popiežiaus ir imperatoriaus santykius: tai Grigaliaus VII išvardintos 27 principinės nuostatos, kurios turėjo išlaisvinti Šventąjį Sostą iš imperatoriaus valdžios akcentuojant religinėje perspektyvoje aukštesnį popiežiaus ir Bažnyčios autoritetą. Tiesa, šis dokumentas pasitarnavo pačiam popiežiui kaip atmintinė, tai nebuvo kokia nors sutartis.

Tuo tarpu 1521 metų bulėje, kuria buvo ekskomunikuotas Liuteris, vienas iš protestantiškosios Reformos tėvų. Bulėje, su gausiomis citatomis iš Šventojo Rašto, išvardijami eretiškais laikyti Liuterio teiginiai, suteikiamas 60 dienų laikotarpis jų atsisakymui arba pataisymui, kam neįvykus įsigalioja ekskomunika. Bulė buvo svarstyta keturiuose popiežiaus ir kardinolų susitikimuose, vienas iš kurių truko net 8 valandas.

Kitas eksponatas – imperatorienės Wang, imperatoriškosios kinų šeimos narės, atsivertusios į krikščionybę ir pasirinkusios Elenos vardą, popiežiui Inocentui X adresuotas laiškas, rašytas 1650 metais, tačiau Romą pasiekęs tik po penkerių metų. Į jį atsakė jau kitas popiežius, Aleksandras VII.

Su šių ir kitų dokumentų intriguojančiais, tačiau kvalifikuotais aprašymais, paaiškinant platesnį kontekstą ir aplinkybes, kiekvienas gali susipažinti ekspozicijos interneto svetainėje www.luxinarcana.org“. (rk)