Praėjusią savaitę Romoje vyko Šventojo Sosto vyskupų kongregacijos ir Popiežiškosios
teisingumo ir taikos tarybos surengtas tarptautinis susitikimas, skirtas popiežiaus
Jono Pauliaus II apaštališkosios konstitucijos Spirituali militum curae paskelbimo
dvidešimt penktosioms metinėms. Šiuo dokumentu buvo pertvarkyta karinėse pajėgose
tarnaujančių katalikų sielovada. Romoje vykusiame susitikime dalyvavo ir Lietuvos
kariuomenės ordinaras vysk. Gintaras Grušas.
Apie ką buvo kalbame Romoje
vykusiame susitikime? Kaip tvarkoma Lietuvos karių sielovada? Kokios naujienos? Prie
mikrofono Lietuvos kariuomenės ordinaras
Vysk. Gintaras Grušas: Buvo gvildenamos kelios
temos. Viena, tai susipažinimas kaip skirtinguose kraštuose organizuoti kariuomenės
ordinariatai. Nes kaip dokumentas, kurio dvidešimtpenkmetį švenčiame pramatė, bendras
normas kiekviena šalis pritaiko savo realiai situacijai. Dalyvavo nemažai kariuomenės
ordinarų iš Pietų Amerikos, Europos, Šiaurės Amerikos ir po kelis iš kitų kontinentų.
Jie pristatė savo padėtį, sunkumus. Antra dalis buvo daugiau pasaulinės situacijos
studijos – tai ir terorizmo reiškinys, ir grupės, kurios nėra lengvai apibrėžiamos,
kai pradedama kovoti viename krašte, bet konfliktas tampa tarptautiniu karu. Mūsų,
kaip kariuomenės kapelionų vaidmuo – padėti spręsti ypač žmogaus teisių klausimus.
Lietuvos
kariuomenės ordinariatas dabar švenčia vienuoliktąsias metines. Didelis dėmesys, žinoma,
skiriamas mūsų kariams Afganistane, kur teko man būti prieš dvi savaites. Aplankėme
juos. Lietuva Afganistane turi maždaug 250 karių. Kaip žinoma, Lietuvoje švenčiant
Gailestingumo metus, kaip Gailestingumo paveikslas apkeliavo kiekvienos vyskupijos
visas parapijas, taip ir pas mus Kariuomenės ordinariate Gailestingumo paveikslas
apkeliavo visus dalinius ir paskutinis dalinys, kurį aplankėme buvo mūsų kariuomenė
Čagčarane, Goro provincijoje. Ten esančioje koplyčioje mes palikome Dievo gailestingumo
paveikslą ir jis ten liks kol mūsų kariai grįš. Teko ten aukoti Mišias ne tik mūsų
kariams, bet ir kitiems kariams, kurie šalia tarnauja, kur ne visada sulaukia katalikų
kunigo, ypač kitose bazėse.
Lietuvoje turime dabar trylika kapelionų, kurie
aptarnauja įvarius dalinius. Į kariuomenės sielovadą galima žiūrėti iš kelių perspektyvų.
Viena, kariuomenėje tarnauja tas pats mūsų jaunimas, kuriam reikia sielovados kaip
ir parapijose. Jie turi teisę į sielovadą. Bet kariuomenei reikia ir specializuotos
sielovados. Kariams metami dideli iššūkiai. Jie turi būti pasiruošę aukotis už savo
tėvynę, o tai reikalauja stiprios dvasios. Patik kariuomenės vadovybė tai supranta
ir to prašo iš mūsų. Antra vertus, kaip ne kartą esu sakęs kartojant gana žinomą posakį,
„apkasuose ateistų nėra“. Kai žmogus pastatytas mirties pavojuje, jis griebiasi to,
ko mes visada ir ieškome – Dievo. Kai mūsų kariai yra Afganistane – Bažnyčios rūpestis,
kad jiems būtų sielovada prieinama. Tačiau kartu ir kariuomenės vadovybei ir valstybei
rūpi, kad siunčiant žmones į tokias vietas jie būtų pilnai aprūpinti – ne tik maistu,
uniformom ir ginklais, bet taip pat turėtų tvirtą dvasią. Ir mes savo įnašu padedame
tai daryti.