Bendroji trečiadienio audiencija. Šlovinimo malda

Bendrojoje trečiadienio audiencijoje Benediktas XVI tęsė ciklą apie maldą, apie tai, kaip melstis mus moko psalmės. Šį kartą popiežius komentavo 136 psalmę, kurią galima pavadinti pašlovinimo himnu.

Ši iškilminga dėkojimo malda tradiciškai giedama hebrajiškos velykinės vakarienės pabaigoje. Tikėtina, kad jos žodžiais per savo paskutines Velykas su mokiniais meldėsi ir Jėzus. „Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną“, užsimenama Evangelijoje (Mt 26,30). Šlovinimo horizontas ženklina sunkų Jėzaus kentėjimo kelią.

136 psalmė turi litanijos formą. Joje išvardijama daug Dievo įvykdytų nepaprastų dalykų žmonijos istorijoje ir Jo nuolatinis veikimas dėl savo tautos.

Pirmasis iš „nuostabiai didingų darbų“, kuriuos padarė Dievas, yra pati kūrinija: dangus, žemė, šviesuliai. Kūrinija apibendrinama pagrindiniais elementais, kurie aptinkami ir Pradžios knygos pasakojime apie sukūrimą. Sukurtasis pasaulis nėra tik paprastas scenarijus, į kurį įsiterpia gelbstintis Dievo veikimas, tačiau jau yra šio veikimo pradžia. Per kūriniją Viešpats parodo savo gerumą ir grožį, savo palankumą gyvybei. Psalmėje nėra minimas žmogaus sukūrimas, tačiau leidžiama suprasti, kad kūrinija yra dėl jo.

Po kūrinijos minimas kitas Dievo darbas – savo tautos išlaisvinimas iš Egipto vergovės, Dievo apsireiškimas žmonių istorijoje. Psalmėje išvardijami svarbiausi išlaisvinimo etapai: egiptiečių nubaudimas, tautos išvedimas iš Egipto žemės, Raudonosios jūros perėjimas, klaidžiojimas dykumoje iki pat įžengimo į pažadėtąją žemę.

Visa tai yra Izraelio istorijos pradžia. Dievas galingai įsikišo, kad suteiktų savo tautai laisvę. Tauta išsivaduoja iš prispaudėjų, iš faraono, su pergalingu džiaugsmu. Dievo galybė didesnė tiek už gamtos, tiek už žmonių karines jėgas. Dievo galybė įveikia Egipto kariuomenę, perskiria jo tautai kelią į laisvę užstojusią jūrą į dvi dalis.

Psalmėje šlovinamas tas, kuris „vedė savo tautą per dykumą, nes jo ištikima meilė amžina“. Šioje eilutėje telpa Izraelio 40 dykumoje praleistų metų patirtis, kai tauta mokėsi gyventi tikėjimu ir paklusnumu Dievo įstatymui. Laikas dykumoje buvo sunkus, bet tuo pat metu laimingas, kupinas pasitikėjimu Dievu.

Dar vienas didis Dievo darbas yra žemės dovana, išpildant Izraelio tėvams duotą pažadą. „Atidavė jų žemę kaip paveldą, nes jo ištikima meilė amžina, paveldą savo tarnui Izraeliui, nes jo ištikima meilė amžina“, skelbiama psalmėje. Vienas iš Dievo veikimo būdų yra „dovanoti“.

Šioje vietoje kyla klausimas: kaip mes šią psalmę galime paversti savo malda, - kalbėjo Benediktas XVI. – Svarbūs yra psalmės rėmai. Pradžioje ir pabaigoje kalbama apie kūriniją. Ji yra didelė Dievo dovana, svarbi mums visiems.

Kalbant apie Izraelio išlaisvinimo istoriją, būtų galima pasakyti, kad tai labai seni ir mums tolimi įvykiai, mums nebeaktualūs, nepriklausantys mūsų istorijai. Tačiau reikia būti dėmesingiems pamatinei maldos struktūrai: per išlaisvinimo istorijos etapų vardijimą yra primenamas Dievo gerumas, Dievo galybė ir gailestingumas. Tai svarbu ir mums – prisiminti Dievo gerumą. Ši atmintis tampa vilties jėga. Tokia atmintis atveria kelią į ateitį ir tamsiomis dienomis, sunkiu laiku. Tai mus vedanti žvaigždė. Todėl verta prisiminti Dievo darbus, gerumą, amžiną meilę ir gailestingumą – tiek biblinėje išgelbėjimo, tiek kiekvieno nuosavoje gyvenimo istorijoje. Tai išlaisvinanti, pasitikėjimą ir viltį įkvepianti atmintis. (rk)