Benediktas XVI: Bažnyčios, kaip ir Kristaus misija, iš esmės yra kalbėti apie Dievą
Popiežius, homilijoje kreipdamasis į Naujųjų evangelizuotojų susitikimo Mišių dalyvius,
tarp kurių buvo taip pat Lietuvos katalikų delegacija, vadovaujama vyskupo Rimanto
Norvilos, koncelebravusio Mišias Šv. Petro bazilikoje, paminėjo kelias esmines evangelizavimo
sąlygas.
Apaštalas Paulius antrajame Mišių skaitinyje (1 Tes 1. 1-5b) visų
pirma pažymi, kad evangelizavimas negali būti vykdomas izoliuotai. Paulius, didžiausias
visų laikų evangelizuotojas, seniausiame mus pasiekusiame jo laiške Tesalonikiečiams
skelbė lydimas bendradarbių Silvano ir Timotiejaus. Kita labai svarbi apaštalo pastaba:
Skelbimas visuomet turi būti paruoštas, palydėtas ir užbaigtas malda: “mes visuomet
dėkojame Dievui už jus visus, prisimindami jus savo maldose“. Toliau, kiekvienas Evangelijos
misionierius privalo įsidėmėti sekančią tiesą: kad esame Dievo paskirti. „Mes žinome,
Dievo numylėtieji broliai, apie jūsų išrinkimą“, sako apaštalas Paulius. Jis mums
paliko dar vieną labai brangų pamokymą, kuris remiasi jo paties patirtimi: „mūsų Evangelija,
- sako jis – neatėjo pas jus vien tik žodžiais, bet su jėga ir Šventąja Dvasia, ir
su giliu įsitikinimu“. Evangelizavimas, kad būtų veiksmingas, turi būti lydimas Šventosios
Dvasios, kuri žadina skelbimui ir drauge įdiegia skelbiantiesiems tą tikrumą, t.y.
tą „gilų įsitikinimą“ apie kurį kalba apaštalas Paulius. Žodis, Dvasia ir tikrumas
yra neatskiriami ir vienas kitą papildo; tik taip Evangelijos žinia galės pasklisti
veiksmingai, kalbėjo sekmadienio homilijoje Šventasis Tėvas.
Šventasis Tėvas
homilijoje pakomentavo kelis naujųjų evangelizuotojų pašaukimui svarbius sekmadienio
Evangelijos aspektus. Evangelijoje pasakojama apie mokesčio mokėjimo ciesoriui prievolę
(„Kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo - Dievui“). Fariziejų ir erodininkų Jėzaus
liaupsinimas pasakojime yra mums svarbus. Jie veidmainiškai sako „žinome, kad esi
tiesiakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji“. Tačiau mums Jėzus iš
tiesų yra tiesiakalbis ir moko tikro Dievo kelio. Jis pats yra „Dievo kelias“, o mes
– pašaukti juo žengti. Naujieji evangelizuotojai yra pašaukti būti pirmaisiais, žengiančiais
šiuo Keliu, kuris yra Kristus, kad kitiems parodytų gyvybę dovanojančios Evangelijos
grožį.
Mokestis ciesoriui privalo būti sumokėtas, nes atvaizdas, įspaustas
ant monetos, yra jo. Tačiau kiekvienas žmogus turime įspaustą kitą atvaizdą – Dievo
atvaizdą. Todėl Jam, ir tik Jam, kiekvienas iš mūsų yra skolingas savo egzistencija,
sakė popiežius Benedikas. Jis pacitavo anoniminio autoriaus tekstą šia tema. Tekste
sakoma: „Dievo atvaizdas yra įspaustas ne ant aukso, o ant žmonijos. Todėl atiduok
savo materialinius turtus ciesoriui, tačiau sergėk Dievui nepakartojamą sąžinės, kurioje
kontempliuojamas Dievas, skaistumą. Ciesorius pareikalavo kalti jo atvaizdą ant visų
monetų, tačiau Dievas pasirinko žmogų, kurį sukūrė, kad atspindėtų jo šlovę.
Šis
Evangelijos pasakojimas kupinas antropologinio turinio ir jo negalima vertinti vien
tiktai iš politinės perspektyvos. Todėl Bažnyčia pastovai primena žmonėms apie teisėtą
skirtumą tarp ciesoriaus ir Dievo valdžios sferų, tarp politinės ir religinės erdvės.
Bažnyčios, kaip ir Kristaus misija, iš esmės yra kalbėti apie Dievą, prisiminti jo
suverenumą, priminti visiems, ypač savo tapatybę praradusiems krikščionims, Dievo
teisę į tai, kas jam priklauso, o tai yra mūsų gyvenimas. (sk)