Bendroji trečiadienio audiencija. Džiaugsmo ir dėkojimo malda

Trečiadienio audiencijoje Benediktas XVI tęsė katechezę apie maldą, remdamasis Senojo Testamento psalmėmis. Jei Šventasis Tėvas jau komentavo psalmes, kurias galima pavadinti „skundo“ ir „pasitikėjimo“ maldomis, tai šį kartą popiežius kalbėjo apie 126 psalmę, kuri yra džiaugsmo, padėkos, nuostabos malda už „didžius dalykus“, kuriuos Viešpats padarė savo tautai ir nuolatos daro kiekvieno tikinčiojo gyvenime.

Psalmininkas, viso Izraelio vardu, pradeda savo maldą primindamas stulbinančią išgelbėjimo patirtį:

Kai Viešpats parvedė Ziono tremtinius, mes buvome lyg sapne. Kaip tuomet mes juokėmės ir mūsų liežuvis spragėjo džiaugsmu!

Viešpats „parveda“, iš skausmingos ir stokos situacijos gražina į pradinę būklę, „išgelbsti“. Panašiai nutiko Jobui, kuriam Dievas grąžino viską, ką šis buvo praradęs ir dar daugiau – viską padvigubindamas, suteikdamas dar didesnį savo palaiminimą.

Tą patiria ir Izraelio tauta, grįždama į savo tėvynę iš Babilonijos tremties, iš svetimų žemių. Jeruzalės kritimas ir tremtis į Babiloniją buvo triuškinanti patirtis išrinktajai tautai: ne tik politiškai arba socialiai, bet ypač religiškai ir dvasiškai. Savo žemės praradimas, dovydiškosios monarchijos žlugimas, Šventyklos sugriovimas buvo tarsi Dievo pažadų paneigimas, tad Sandoros tauta, išblaškyta tarp pagonių, skausmingai savęs klausė apie Dievą, kuris, rodės, ją apleido. Todėl tremties pabaiga ir grįžimas į savo kraštą yra suvokiamas, kaip dieviškas gelbstintis veikimas, kaip nuostabus tikėjimo, pasitikėjimo ir bendrystės su Dievu atkūrimas. Taigi, būti „parvestam“ iš tremties taip pat reiškia širdies atsivertimą ir draugystės su Dievu atradimą iš naujo. Tai tokia didelė džiaugsmo ir linksmumo patirtis, tokia graži – kad atrodo „lyg sapne“.

Dieviškas veikimas dažnai pasireiškia nenuspėjamais būdais, kurie pranoksta žmogaus vaizduotę. Iš čia ir kyla nuostaba bei pripažinimas, kad „Viešpats padarė didžių dalykų“. Tai skelbia Izraelis ir kitos tautos. Sakoma psalmėje:

Tuomet tautose buvo kalbama: „Viešpats padarė jiems didžių dalykų!“. Iš tikrųjų Viešpats mums padarė didžių dalykų, kokie mes buvome laimingi!

Brangūs broliai ir seserys, - kalbėjo Benediktas XVI, - mūsų maldoje turėtume dažniau atsiminti, kaip mūsų gyvenimuose Viešpats mus apsaugojo, vedė, pagelbėjo ir šlovinti Jį už tai, ką padarė ir daro dėl mūsų. Turime būti labiau dėmesingi geriems dalykams, kuriuos Viešpats mums duoda. Esame visada dėmesingi problemoms ir sunkumams ir beveik nenorime pastebėti, kad yra gerų dalykų, kuriuos Viešpats teikia. Dėmesingumas šiems dalykams, tampantis dėkingumu, yra labai svarbus mums, patirto gėrio atsiminimas padeda tamsiomis valandomis. Dievas daro didžius dalykus ir kas juos patiria, yra atidus Viešpaties gerumui, su džiaugsmu pripildyta širdimi.

Būti išgelbėtiems ir grįžti iš tremties į tėvynę yra tarsi pradėti gyventi iš naujo – dėlto džiūgaujama, bet taip pat laukiama galutinio trokštamo išpildymo. Apie tai kalba antroji 126 psalmės dalis:

Viešpatie, padaryk mus vėl klestinčius, lygiai kaip užtvindei sausas upių vagas Negebe. Kas sėja ašarodamas, ims derlių džiūgaudamas. Nors žmogus išeitų verkdamas, sėkla sėti nešinas, jis sugrįš namo džiūgaudamas, derliaus pėdais nešinas.

Guodžiantis Dievo išgelbėjimas jau yra įvykęs, tačiau dar nepabaigtas iki galo, ko psalmininkas su viltimi laukia. Psalmėje naudojami keli tai išreiškiantys vaizdiniai, kurie perteikia daug aspektų: laukimą, prisikėlimą, mirtį ir gyvenimą, džiaugsmą ir ašaras.

Pirmas vaizdinys kalba apie upių vagas Negebo dykynėje. Kai lietus jas pripildys vandeniu, išdžiūvusi žemė sužydės, į ją grįš gyvybė. Tad psalmininkas prašo, kad tautos grįžimas iš tremties būtų tarsi nesustabdomas vandens srautas, paverčiantis dykumą žaliuojančiu lauku.

Kitame vaizdinyje kalbama apie sėjėją ir jo gyvenimą: sėjos metas yra sunkus, tačiau derliaus nuėmimas džiugus.

Sėja yra lydima ašarų, nes į žemę yra metama tai, kas galėtų tapti duona, atsiduodant netikrumo pilnam laukimui: žemdirbys sėja, sunkiai paruošia žemę, tačiau nežino kas laukia – galbūt paukščiai sules sėklą, galbūt piktžolės suvešės, galbūt užklups sausra.

Tad sėjimo veiksmas yra pasitikėjimo ir vilties gestas. Žmogaus darbas yra būtinas, tačiau po to žmogui tenka laukti, žinant kad daug nuo jo nepriklausančių veiksnių nulems gerą derlių, o galbūt jo pražuvimą.

Pasak Šventojo Tėvo, mūsų istorijoje, mūsų gyvenime taip pat yra momentų, kurie panašūs į sunkų sėjos metą ir derliaus laukimą, pilną abejonių, nežinojimo, kančios, Dievo nutolimo. Tačiau psalmė mus moko išlikti atviriems vilčiai ir tvirtiems tikėjime – būsime „parvesti“ iš tremties, mūsų laukia derliaus metas ir džiaugsmas.

Jėzuje baigiasi kiekviena tremtis, per jo Kryžių mirtis yra perkeista į gyvenimą. Jėzaus atradimas yra didysis džiaugsmas.

Dažnai nutinka, anot popiežiaus, kad eidami tikėjimo keliu patenkame į sunkumus. Svarbu tada nepamiršti Dievo buvimo mūsų gyvenime, džiaugsmo, kad Dievas mus išvadavo, dėkingumo pas mus atėjusiam Jėzui Kristui, kuris tampa viltimi. Sėjame su ašaromis, tačiau tikri, kad Kristaus šviesa galiausiai mums duos didelį derlių, kad sėjos vargai yra naujo gyvenimo ir galutinio džiaugsmo pradžia.

*

Po katechezės Šventasis Tėvas įvairiomis kalbomis sveikino šv. Petro aikštėje susibūrusius maldininkus, tarp jų ir lietuvių grupę, atvykusią iš Šiaulių:

„Nuoširdžiai sveikinu piligrimus lietuvius, ypač tikinčiuosius iš Šiaulių, kuriuos lydi jų vyskupas Eugenijus Bartulis. Linkiu, kad apaštalų kapų aplankymas duotų naujų dvasinių vaisių. Garbė Jėzui Kristui“, - sakė popiežius. (rk)