1962 metų spalio 11 dieną prasidėjo Vatikano II Susirinkimas

Spalio 11 dienos Šventojo Sosto dienraštis „l’Osservatore Romano“ primena, kad šią mėnesio dieną 1962 metais Romoje iškilmingai prasidėjo, stebint viso pasaulio žiniasklaidai, Vatikano II Susirinkimas. Nors buvo spėliota, kad tai bus tarsi Vatikano I susirinkimo, 1870 metais nutraukto dėl istorinių aplinkybių, tąsa, netrukus suprasta, kad Vatikano II Susirinkimas kelia ne XIX amžiaus, o savo laiko problemas.

Įvairios nuotaikos ir emocijos lydėjo pasiruošimą Susirinkimui, rašoma Šventojo Sosto dienraštyje. Netrūko skepticizmo nuo 1959 metų sausio, kai Jonas XXIII paskelbė apie savo intenciją sušaukti susirinkimą. Tačiau, 1962 metų spalio 11 dieną, kai pustrečio tūkstančio vyskupų pradėjo pirmąją Susirinkimo sesiją, pesimizmą pakeitė entuziazmas.

Pirmoji sesija buvo karšta. Episkopatai iš viso pasaulio turėjo ką pasakyti. Susirinkimo tėvams buvo pateikta daugybė dokumentų, daugybė klausimų ir projektų. Susirinkimas turėjo ir kitų pasekmių – iškilo naujos figūros, nauji veidai, internacionalizavosi Romos Kurija. Susirinkimas suteikė Jonui XXIII tą viešosios nuomonės palaikymą ir milžinišką moralinį svorį, su kuriuo jis lengviau galėjo tarpininkauti baisiame Jungtinių Amerikos Valstijų ir Sovietų Sąjungos konflikte dėl raketų Kuboje 1962 metų spalio mėnesį.

Vatikano II Susirinkimui galima pritaikyti tokią metaforą: tai dar vienas akmuo, įmūrytas į prieš du tūkstančius metų pradėtą statyti Bažnyčios katedrą. Susirinkimo tėvai priėmė 16 neįkainojamos vertės dokumentų, nors ir tenka apgailestauti, kad mažai kas perskaitė juos visus kaip organišką visumą. Dvi konstitucijos – apie Bažnyčią „Lumen Gentium“ ir apie Apreiškimą „Dei verbum“ yra Susirinkimo mokymo ašis. Daug atgarsių sulaukė deklaracija apie religijos laisvę.

Posusirinkiminis periodas taip pat buvo lydimas įvairių jausmų. Nusivylė tie, kurie gyveno 1968 metų kultūrinės revoliucijos aistromis ir tikėjosi iš Bažnyčios visiško moralės liberalizavimo. Jų akyse Susirinkimas, ypač po enciklikos „Humanae vitae“ pasirodymo 1968 metais, tapo „nevykusiu“. Tuo metu, prasidedant aštuntajam dešimtmečiui, pradėta kalbėti apie „Bažnyčios krizę“ ir ją išspręsiantį Vatikano III ar Laterano VI susirinkimą. Kiti, iki galo nesupratę Vatikano II Susirinkimo visumos, pasiėmę kurį aspektą, pradėjo eksperimentuoti su liturgija ar teologija, neretai neleistinai peržengdami ribas, pernelyg skubėdami ar piktnaudžiaudami.

Tad keturiems posusirinkiminiams popiežiams – Pauliui VI, Jonui Pauliui I, Jonui Pauliui II ir, šiandien, Benediktui XVI, teko uždavinys interpretuoti Vatikano II Susirinkimo mokymą, koreguoti padarytas klaidas, plėtoti naujas įžvalgas.

*

Šventojo Sosto dienraščio straipsnyje taip pat pranešama apie naują Vatikano II Susirinkimo istorinių tyrimų projektą. Jį vykdys Popiežiškasis istorinių mokslų komitetas ir Popiežiškojo Laterano universiteto Vatikano II Susirinkimo studijų centras.

2012 metų spalio pradžioje bus surengta pirmoji tarptautinė konferencija, kurioje bus pristatyti tyrimai apie Susirinkimo tėvų paliktą dokumentaciją diskutuojant ir ruošiant svarbiuosius dokumentus. Laterano universiteto rektorius Enrico dal Cavolo sakė, jog ruošiamasi atlikti iš tiesų labai kruopštų darbą, peržiūrėti visus užrašus, diskusijų protokolus, ekspertų pastabas, įvairius Susirinkimo dokumentų projektus, ištiriant kaip buvo pasiektas konsensusas vienu ar kitu klausimu, kokias intencijas turėjo Susirinkimo tėvai kalbėdami apie vieną ar kitą dalyką.

Susirinkimo istorinių tyrimų projektą vainikuos 2015 metais, minint Susirinkimo užbaigimo 50-ąsias metines, surengsimą tarptautinę konferenciją, kurioje bus bandoma įvertinti bendrą Vatikano II Susirinkimo poveikį. (rk)