XXVIII eilinis sekmadienis

Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais:
„Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti. Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: 'Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!' Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė. Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą. Galop jis tarė tarnams: 'Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves'. Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo. Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?' Tasai tylėjo. Tuomet karalius paliepė tarnams: „Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas'. Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų“. (Mt 22, 1–10. 11–14)

KVIETIMAS Į DŽIAUGSMĄ, mons. A. Grušas:

Dažnai šiuolaikinės vestuvės nekelia ypatingo susižavėjimo…
Žmonės sugebėjo sumenkinti tokio džiugaus įvykio prasmę. Vietoje to, kad susirinkusieji pasidžiaugtų dviejų įsimylėjėlių nutarimu gyventi meilėje visą gyvenimą, daug dažniau pasijuntame tarsi dalyvautume banalaus filmo repeticijose, o ne tikroje šventėje. Sutinku, kad toks vertinimas gali būti palaikytas kiek senstelėjusio viengungio bambėjimu, tačiau iš tikrųjų ne kartą teko susidurti su tariamai linksmomis vestuvėmis ir liūdnu vėlesniu gyvenimu, ir kur kas rečiau pasitaiko jau vestuvių dieną pajusti tikrą, nuoširdžią ir pasiaukojančią meilę, kai tikrai galima pasakyti, jog du žmonės sugeba džiaugtis vienas kitu ir dėkoti Dievui už jiems skirtą laimę. Galbūt dėl to kaltas paprasčiausias nesusipratimas, kuomet pradedama galvoti, kad šventę įmanoma išmatuoti ant stalo patiektų valgių gausa, prabangos demonstravimu, pakviestųjų skaičiumi, nesuvokiant, kad tikrąją šventę sudaro dalyvių nuoširdumas ir širdies nusiteikimas.
Prieš pradedant kalbėti apie šio sekmadienio Evangelijoje girdimą Jėzaus palyginimą pirmiausiai reiktų įsivaizduoti prieš du tūkstantmečius gyvenusį Palestinos žydą, kuris rimčiau pavalgydavo tikriausiai tik vieną kartą per dieną, ir kuriam pakvietimas dalyvauti vestuvėse buvo išskirtinė proga ištrūkti iš sunkios kasdienybės. Vestuvių apeigos reiškė savaitę švenčių ir karališką puotą. Tad „vestuvių pokylis“, kurį mini Išganytojas, klausytojams priminė išskirtinę ypatingą šventę, savotiškai pačią didžiausią žemiško džiaugsmo išraišką.
Jėzus sako, kad susitikti gyvenime Dievą – tai pats didžiausias žmogui skirtas džiaugsmas, todėl pasinaudoja vestuvių įvaizdžiu, norėdamas klausytojams daugiau papasakoti apie Dievo karalystę.
Susitikimas su Dievu gali būti prilygintas gerai pasisekusiam vestuvių pokyliui. Tai nėra kvietimas nuobodžiauti, ir jo negalima pavadinti primesta pareiga. Susitikimas su Dievu nėra atgaila, kurią atlikę užsitarnausime rojų. Iš tikrųjų toks kvietimas duodamas visai veltui ir niekuo neįpareigoja, nes pas žydus vestuvių svečiai nenešdavo dovanų. Kad žmogus būtų pakviestas į vestuves nereikėjo būti besituokiančiųjų giminaičiu ar labai artimu draugu. Vestuvės to meto kultūroje buvo visiems skirta šventė. Iš tikrųjų gaila, kad krikščionys visa tai pavertė tik savotiška ceremonija, panašia į laidotuves ar privalomus giminės susirinkimus…
Evangelisto Mato užrašytame Jėzaus palyginime susipina daug teiginių, kai kurie, ko gero, pridėti iš kitų Jėzaus kalbų. Pirmojoje palyginimo dalyje pasakojama apie pakviestųjų atsisakymą atvykti į vestuves, nes jie buvo pernelyg užsiėmę pasaulio rūpesčiais, kad pajėgtų rimtai galvoti apie Dievą. Matas, tikriausiai, čia turi galvoje tuos žydus, kurie nepajėgė suvokti Jėzaus kvietimo, tačiau labai nesunku šį įvaizdį pritaikyti mūsų laikams: mes irgi dažnai taip skubame, esame taip užsiėmę, kad paprasčiausiai neturime laiko džiaugtis (žinoma, šiuo atveju džiaugsmo nereikia sumaišyti su girtomis užstalėmis ar beatodairišku siautėjimu). Gaila, kad tiek daug vietų, kuriose yra krikščionių, pasižymi mirtinu nuoboduliu ir perdėtu dievotumu, kuris neleidžia pasidžiaugti gal ir nelabai vykusiomis kitų pastangomis atsiverti Dievui. Mes sugebame tikėjimą susieti su nuobodulį keliančiomis pareigomis, atrodo, trokšdami, kad tas pareigas būtų kuo sunkiau atlikti…
Neveltui popiežius Benediktas XVI savo vizito Vokietijoje metu pasakė: „Agnostikai, kurie neranda ramybės Dievo ieškojimuose, asmenys, kenčiantys dėl mūsų nuodėmių ir trokštantys širdies tyrumo yra arčiau Dievo karalystės, negu tradiciniai tikintieji, kurie Bažnyčioje mato tik struktūras, neleisdami, kad tikėjimas paliestų jų širdis“.
Iš tiesų šio sekmadienio Evangelija klausia mūsų: ką šiandien galime padaryti, kad leistume Dievui mus mylėti?
Evangelijos ištrauka baigiasi kitu Jėzaus pasakojimu apie pakviestąjį, kuris nebuvo apsivilkęs vestuvių drabužiu. Toks kaltinimas iš tiesų atrodytų beprasmis, nes prieš tai kalbama apie pakviestuosius, kurie buvo surinkti iš kelių ir kryžkelių, kurių buvo ieškoma elgetų tarpe. Kyla įtarimas, kad taip kreipiamasi į mokinius, nepasirūpinusius suvokti juos kviečiančio Dievo meilės.
Mums visada kyla pavojus priprasti prie šventės atmosferos, nebemokėti tuo džiaugtis ir įkristi į tikėjimo pareigų rutiną. Mums gresia pavojus atsisakyti savo vidinio gyvenimo puoselėjimo, pamiršti gautą baltą rūbą, kuris mus, kaip Jėzaus mokinius, išskiria iš kitų tarpo.
Mes neturime padaryti tokios klaidos.
Negalime pamiršti ištikimybės Dievui…