Dialogas su šv. Pijaus X brolija

Interneto portalas „Gloria.tv“ kalbino monsinjorą Guido Pozzi, kuris yra Popiežiškosios „Ecclesia Dei“ komisijos sekretorius. Ši komisija buvo įsteigta 1988 metais ir jos tikslas padėti tiems arkivyskupo Marcelio Lefebvre’o įsteigtos Brolijos kunigams, seminaristams, vienuoliams, kurie nori pilnos bažnytinės vienybės su šv. Petro įpėdiniu katalikų Bažnyčioje.

Šv. Pijaus X kunigų brolija ir aplink ją susibūręs tikinčiųjų judėjimas atsirado kaip reakcija į kai kuriuos Vatikano II Susirinkimo mokymo elementus. Arkivyskupas Lefebvre kritikavo liturgijos reformą, Susirinkimo deklaraciją „Dignitatis Humanae“ apie religijos laisvę, jo ir jo šalininkų požiūriu Vatikano II Susirinkimo mokymas nutolo ar net tiesiogiai konfrontuoja su katalikų Bažnyčios Tradicija.

Tačiau ši prieštara išryškėjo su laiku. Iš pradžių, 1970 metais šv. Pijaus X brolijai buvo suteiktas oficialus vyskupo pripažinimas. Keleriais metais vėliau, arkivyskupui Lefebvre viešai užimant vis kritiškesnę poziciją Vatikano II Susirinkimo atžvilgiu, 1975 metais pripažinimas buvo atšauktas.

Prieštara savo kulminaciją pasiekė 1988 metais, kai arkivyskupas Lefebvre, kartu su brazilų vyskupu Antônio de Castro Mayer, norėdamas užtikrinti Brolijos tęstinumą, be popiežiaus pritarimo įšventino keturis vyskupus. Tai užtraukė ekskomuniką tiek šventinantiesiems, tiek įšventintiesiems. Jonas Paulius II įšventinimo aktą pavadinio schizminiu. Kaip minėta, komisija „Ecclesia Dei“ buvo įsteigta, kad padėtų Brolijos nariams grįžti į pilną vienybę su katalikų Bažnyčia.

Tokią intenciją, vykdydamas pareigą užtikrinti Bažnyčios vienybę, turėjo ir popiežius Benediktas XVI, iškeldamas ir platesnius klausimus apie Vatikano II susirinkimo interpretaciją ir priėmimą. Garsioje 2005 metų kalboje Romos Kurijai Šventasis Tėvas kalbėjo apie dvi Vatikano II Susirinkimo hermeneutikas, aiškinimo perspektyvas.

Tuosyk Benediktas XVI sukritikavo tai, ką jis pavadino „netęstinumo“, trūkio hermeneutiką, griežtai atskiriančią priešsusirinkiminę Bažnyčią nuo posusirinkiminės Bažnyčios, nepriklausomai nuo to, ar posusirinkiminis laikotarpis būtų vertinamas blogai ar gerai. Popiežius kvietė į Vatikano II Susirinkimą žvelgti „tęstinumo“ hermeneutikos perspektyvoje.

Benediktas XVI žengė du žingsnius, kurie padėjo atnaujinti dialogą su šv. Pijaus X brolija. Viena, tai buvo 2007 metų dokumentas „Summorum Pontificum“, kuriuo buvo liberalizuotas lotyniškojo rito naudojimas. Jis nebuvo skirtas specialiai šv. Pijaus brolijai ir turėjo platesnį siekį – iškelti liturginį paveldą. Tačiau tuo pačiu sukūrė prielaidą dialogui su Pijaus X brolija, kuri labai brangina lotyniškąjį ritą. Antra, 2009 metų potvarkiu buvo atšaukta keturių Pijaus X brolijos vyskupų ekskomunika, pažymint, jog tai nereiškia Brolijos integracijos į katalikų Bažnyčią, tačiau norą palengvinti šią integraciją.

Buvo pradėtas naujas, jau dvejus metus trunkantis doktrininio ir teologinio dialogo etapas su šv. Pijaus X kunigų brolija. Paskutiniame oficialiame susitikime šių metų rugsėjo 14 dieną Brolijos vadovui Bernard’ui Fellay kardinolas William Levada, Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas, įteikė „doktrininę preambulę“. Jos turinys kol kas išlieka konfidencialus, ji skirta vidinėms diskusijoms. Tačiau Brolijai sutikus su preambulės nuostatomis, ko tikimąsi, atsivertų kelias jos kanoniniam pripažinimui.

Monsinjoras Pozzi, komentuodamas šį paskutinįjį etapą, sakė, kad pasiektas lemiamas, nors ir ne paskutinis taškas. Pasak jo, diskusijos, nors kartais ir aistringos, buvo atviros ir nuoširdžios. Buvo atliktas didelis doktrininės analizės darbas. Dabar reikia pereiti prie prieštaraujančių punktų vertinimo ir konkrečiai ieškoti kaip įveikti doktrininę prieštarą. Apie tai, kokio tipo kanoninį pripažinimą galėtų gauti Brolija, dar anksti svarstyti.

Kalbėdamas apie dėl lotyniškojo ir dabartinio šv. Mišių rito nesutarančias stovyklas, monsinjoras priminė 2005 metais Benedikto XVI iškeltą tęstinumo principą. Tai dvi tos pačios liturgijos formos. Lotyniškoji forma iškelia tam tikrus principus, vertybes, pamatinius dalykus, kurie turi būti saugomi ir išlaikyti. Galbūt atnaujinta liturginė formacija, geresnis supratimas sumažintų nereikalingą nusistatymą, kuris šiandien jaučiamas kai kuriose bažnytinėse aplinkose, prieš lotyniškojo rito naudojimą.

Iš kitos pusės, dabartinio šv. Mišių rito kritikai turėtų skirti liturgines knygas nuo to, kaip jos naudojamos. Pauliaus VI liturginės reformos metų parengtame mišiole išlaikytas esminis liturginis tęstinumas. Tačiau daug kur buvo juo piktnaudžiaujama. Klaidas reikia atmesti ir taisyti, nepainiojant jų su pačia liturgine reforma. (rk)