Kaip pristatyti popiežių: vadovas žurnalistams

Britų katalikiškas dienraštis „The Catholic Herald“ išspausdino straipsnį, kuriame, su angliška ironija, išdėstomi keli patarimai naujokui žurnalistui, dirbančiam sekuliarioje žiniasklaidoje, tarkime BBC, ir, savo nelaimei, gavusiam užduotį aprašyti kažin kokį Benediktą, kuris kažkur kalbėjo apie Dievą ir kažką. Patarimai yra iliustruoti nuorodomis į anglakalbę žiniasklaidą ir anglų kalba naujienas pateikiančias žinių agentūras, kurių pranešimai dažnai atsiduria ir lietuviškoje žiniasklaidoje.

Mes, „The Catholic Herald“ dienraštyje, rašo straipsnio autorius, suprantame, kaip keistai ir archajiškai turi atrodyti naujienų reporteriui katalikybė. Jam kyla klausimai: ką daryti, ką rašyti? Į šiuos klausimus gali atsakyti pasižvalgymas po didžiųjų žiniasklaidos priemonių archyvus ir vyresniųjų kolegų pamokos. Taip bus išlaikyta subalansuoto ir teisingo katalikybės aprašymo tradicija, bilietas į sėkmę.

Pirmiausia būtina, rašant apie kiekvieną renginį susijusį su popiežiumi, paminėti protestus. Čia, leidžia suprasti „The Catholic Herald“ straipsnio autorius, galima pasimokyti iš britų nacionalinio transliuotojo BBC reportažų, kuriuose daugiausia dėmesio, aprašant popiežiaus susitikimą su pasaulio katalikišku jaunimu Madride, buvo skirtas nepatenkintiems protestuotojams. Kas, kad palyginus su džiaugsminga jaunų katalikų skaičiumi, jie sudarė maždaug 0,04 procento. Kitas geras patarimas – rašant apie protestuotojus aptakiai paminėti, kad jų yra „keletas tūkstančių“, kaip daroma BBC pranešime apie protestus prieš popiežių prie Vokietijos parlamento, nors jų būta daug mažiau.

Kitas patarimas – kiekvieną gandą apie galimą politikų ar kitų religinių lyderių protestą prieš popiežių pristatyti kaip faktą, kaip jau įvykusį dalyką. O jei vėliau paaiškėja, kad nerimsta įprastinė nedidelė triukšmadarių grupelė, jaudintis ar taisyti straipsnio nereikia. Tokią pamoką duoda britų dienraščio „The Guardian“ straipsnis apie vokiečių parlamentarų protestus prieš popiežių.

Tas pats dienraštis kitu savo straipsniu primena, kad rašant apie popiežių ant liežuvio galo visada turi būti žodžiai „skaldantis“, „suskilęs“, „pasidalijęs“. Juk popiežiaus nuomonės yra pavojingos ir keliančios aliarmą: negalima jas skleisti be tinkamo įvertinimo. Įtaigių būdvardžių galima panaudoti ir daugiau, vėliau nesistengiant jų pagrįsti, kaip kad daroma žinių agentūros „Reuters“ pranešime, jog „popiežius Benediktas susiduria su iki šiol sunkiausiu vizitu skeptiškoje Vokietijos gimtojoje žemėje“.

Kalbant apie Bažnyčios moralines nuostatas, verta jas aprašyti kaip „politikas“, kurios tuoj gali būti pakeistos ir kurios konfliktuoja su šių dienų moralinėmis madomis. Pastarąsias reikia aprašyti kaip „teisingas“ ir „lygias“.

Reikia nepatingėti ir komentarą apie popiežiaus pastabas aplipdyti, padarius internetinę paiešką, kuo didesniu skaičiumi neigiamų istorijų, derančių prie temos. Čia pasimokyti galima iš poros „The Times“ ir „The Independent“ straipsnių.

Jei nėra laiko įsigilinti į labai apgalvotas popiežiaus kalbas, pavyzdžiui, pasakytą Bundestage, visada galima pridurti, kad popiežius „nukrypo į akademiškumą“. Be to, šitaip galima sudaryti įspūdį, kad popiežius nuobodus kalbėtojas.

Žinoma, auksinė taisyklė yra necituoti popiežiaus rėmėjų ar palankių nuomonių. Geriau jau rasti pikčiausią feministę ir paklausti apie patriarchalinę hegemoniją. Verta, atrenkant citatas, palaikyti nuostatą, kad visi kairių pažiūrų žmonės yra prieš popiežių.

Svarbus yra nuotraukų atrinkimas. Geros tos nuotraukos, kuriose popiežius atrodo vienišas ir nepopuliarus. Netikėkite tais, kurie tvirtina matę popiežių apsuptą tūkstančių geranoriškai nusiteikusių žmonių.

Galiausiai, ir tai svarbu, reikia laisvai naudoti Adolfo Hitlerio vardą – tai kiekvieno modernaus religinių reikalų korespondento patiekalas. Čia pavyzdį rodo žinių agentūros „AFP“ pranešimas, jog „popiežius aukojo Mišias „Hitlerio stadione““.

Jokia naujiena apie Benediktą XVI ir katalikų Bažnyčią nebus išbaigta be užuominos apie nacius, ypač apie tai, kad Ratzingeris buvęs „Hitlerio jaunimo“ narys. Nereikia vargintis ir pridurti, kad visi tuometiniai paaugliai ar jaunuoliai būdavo privalomai įrašomi į valstybinę jaunimo organizaciją. Ne, pakanka paminėti, kad buvo narys. Dar geriau, jei Hitleris ar nacizmas viename sakinyje paminimas dukart, kaip kad „The Telegraph“ žurnalisto rašinyje. (rk)