Popiežius Benediktas XVI Freiburge: sekmadienio popietės programa

Sekmadienį popiežius pietavo Freiburgo kunigų seminarijoje su Vokietijos vyskupų konferencijos nariais ir savo oficialia palyda, kurią be kitų sudaro penki vokiečiai Romos Kurijos nariai. Pietuose iš viso dalyvavo apie 90 vokiečių vyskupų. Vyskupai pietų metu padovanojo popiežiui muzikos kūrinį, sukurtą jo kelionei atminti. Vyskupų konferencijos pirmininkas ir Freiburgo ganytojas, arkivyskupas Robert Zollitsch įteikė popiežiui giesmės „Non quia dominamur“ gaidas. Giesmės žodžiai yra jaunojo kunigo Josepho Ratzingerio primicijų šūkis iš apaštalo Pauliaus laiško korintiečiams: „Mes nesame jūsų tikėjimo viešpačiai, bet tik jūsų džiaugsmo talkininkai“ (2 Kor 1, 24).

Po pietų Šventąjį Tėvą aplankė Vokietijos federacinio konstitucinio teismo teisėjai. Iš 16 teisėjų susidedančio konstitucinio teismo būstinė yra Badeno-Viurtembergo žemės, kurioje lankosi popiežius, Karlsrūjės mieste. Popiežius Benediktas su visais trumpai pasišnekėjo. Paskui popiežius išvyko į Freisingo Koncertų salę paskutiniajam susitikimui su Vokietijos Bažnyčioje ir visuomenėje aktyvių katalikiškų organizacijų vadovais ir atstovais. Susitikimo programoje popiežiaus pasakė kalbą ir su visais dalyviais klausėsi Freiburgo simfoninio orkestro koncerto.

Popiežius pastebėjo, jog katalikams dabartiniais laikais ne taip paprasta ginti tikėjimą savo gyvenimo aplinkoje. Mažėja religinis praktikavimas, auga nuo Bažnyčios gyvenimo atitolusių krikštytųjų skaičius. Ar neturėtų Bažnyčia keistis?, - klausė Popiežius ir pasiūlė ką reikėtų daryti. Pokyčių reikia. Kiekvienas krikščionis ir visa bendruomenė yra pašaukti nuolatiniam atsivertimui. Esminė pokyčių priežastis yra Jėzaus mokinių ir pačios Bažnyčios apaštališkoji misija. Bažnyčia turi visuomet pasitikrinti kiek ji ištikima šiai misijai. Ją vykdydama Bažnyčia nuolat sieks atsiskirti nuo ją supančios aplinkos, kad būtų skirtinga nuo pasaulio.

Tačiau Bažnyčios istorinėje kaitoje būta ir priešingos tendencijos: Bažnyčios, pripratusios prie pasaulio, tapusios sau pakankama ir priėmusios pasaulio kriterijus. Tai darydama ji daugiau svorio skyrė organizacijai ir institucijai nei pašaukimui. Tačiau istorija tam tikru būdu atėjo Bažnyčiai į pagalbą per įvairių amžių sekuliarizacijas, kurios iš esmės prisidėjo prie jos apsivalymo ir paskatino vidines reformas. Nes sekuliarizacijos, kiekvieną kartą kai buvo nusavinami Bažnyčios turtai arba panaikinamos privilegijos, Bažnyčiai padėjo išsivaduoti iš supasaulėjimo. Ji galėjo kaskart iš naujo išsivilkti iš žemiškų turtų ir apkabinti savo žemišką neturtą.

Istoriniai pavyzdžiai rodo, jog „nupasaulietintos“ Bažnyčios liudijimas yra kur kas aiškesnis, - kalbėjo sekmadienį Šventasis Tėvas. Laisva nuo materialinės ir politinės naštos Bažnyčia gali labiau aukotis ir būti atvira pasauliui, gali laisvai vykdyti savo pašaukimą šlovinti Dievą ir tarnauti artimui. (sk)