Mišios Freiburge. Būti krikščioniu reiškia būti kitiems, nuolankiai tarnauti artimui ir bendram labui

Sekmadienį, ketvirtą ir paskutinę vizito Vokietijoje dieną Šventasis Tėvas pradėjo Mišiomis, aukotomis Freiburgo turistinio oro uosto teritorijoje. Skirtingai negu Berlyne ir Erfurte, kur su popiežiumi meldėsi visų pirma vietinių bendruomenių atstovai, šįkart Mišias koncelebravo visų Vokietijos vyskupijų ganytojai, o jose kartu su Freiburgo vyskupijos tikinčiaisiais dalyvavo ir maldininkai iš kitų Vokietijos vyskupijų, taip pat iš kaimyninių Šveicarijos ir Prancūzijos vyskupijų. Bendras dalyvių skaičius siekė 100 tūkst.

Mišių metu sakytoje homilijoje dabartinio Vokietijos Bažnyčios gyvenimo kontekste popiežius Benediktas komentavo šio sekmadienio Evangelijos palyginimą apie du sūnus, kurių vienas, tėvo paragintas, pažada eiti dirbti į vynuogyną, bet neina, o kitas, atsisako, bet vėliau paklūsta.

Šio palyginimo žinia aiški: svarbūs ne žodžiai, bet veiksmai, atsivertimas ir tikėjimas. Šią žinią Jėzus skiria visų pirma aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams, Izraelio religijos ekspertams. Jie sako „taip“ Dievo valiai, bet jų religingumas virsta rutina, Dievas jiems nelabai rūpi. Išvertus į mūsų laikų kalbą, - sakė Šventasis Tėvas, - ši žinia galėtų maždaug taip skambėti: agnostikai, kuriems Dievo klausimas neleidžia nurimti; žmonės, kurie kenčia dėl mūsų nuodėmių ir trokšta širdies tyrumo yra arčiau Dievo Karalystės nei „rutininiai“ tikintieji, kuriems Bažnyčia, tai labiau aparatas negu širdį paliečiantis tikėjimas.

Šitie žodžiai turi mus priversti susimąstyti, dar daugiau – jie turi mus sukrėsti. Žinoma, neturime suprasti, kad visi kas darbuojasi Bažnyčioje, yra toli nuo Dievo. Anaiptol! Būtent šią valandą, - sakė popiežius, - aš noriu padėkoti visiems kas joje triūsia kaip darbuotojai ir kaip savanoriai, be kurių būtų sunku įsivaizduoti parapijų ir visos Bažnyčios veikimą. Ypač Vokietijos Bažnyčia turi daugybę socialinių ir karitatyvinių institucijų, kuriose labai veiksmingai liudijama artimo meilė. Šių institucijų veikla siekia net tolimus žemės pakraščius.

Šio sekmadienio Evangelija kalba apie du sūnus, tačiau tolimesniame plane stovi ir trečiais sūnus, - tęsė sekmadienio Mišių homiliją popiežius Benediktas. Vienas sūnus sako „taip“, bet nedaro to kas liepta. Kitas sūnus sako „ne“, bet vėliau paklauso. Trečiasis sūnus sako „taip“ ir paklūsta tėvo valiai. Šis trečiasis sūnus tai Viengimis Tėvo Sūnus Jėzus Kristus, dėl kurio mes čia šiandien susirinkome. Siunčiamas į pasaulį, Jėzus tarė: „štai ateinu [...] vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10,7). Jis ne tik tarė, bet ir padarė.

Visas krikščionių gyvenimas turi būti Kristaus sekimas. „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (Fil 2,5). „Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2,3-4), - rašo šv. Paulius. Buvimas krikščioniu yra buvimas kitiems, nuolankus tarnavimas artimui ir bendram labui. Šiais lakais nuolankumas nėra labai mėgstama dorybė, tačiau Viešpaties mokiniai žino, kad pirmiausia ji daro vaisingą bet kokį dialogą, bendradarbiavimą ir vienybės siekimą.

Tad drąsiai ir nuolankiai prašykime Dievą, kad jis mus vestų tikėjimo keliu, kad būtų mums apstus gailestingumo, kad padėtų neišleisti iš akių Kristaus, savojo Žodžio, kuris visa daro nauja, kuris mums yra kelias, tiesa ir gyvenimas, mūsų ateitis. (jm)