Spauda apie popiežiaus susitikimus Erfurte: daug dėmesio susitikimui su seksualinio išnaudojimo aukomis; nusivylimas po kalbos liuteronams.

Kone visi kas komentuoja Šventojo Tėvo kelionės į Vokietiją antrosios dienos – vizito Erfurte įvykius – atkreipia dėmesį į penktadienio vakarą Erfurto kunigų seminarijoje, kurioje buvo apsistojęs popiežius Benediktas, įvykusį susitikimą su keliais žmonėmis, vaikystėje nukentėjusiais nuo kunigų pedofilų. Susitikimas buvo visiškai privatus. Jam pasibaigus Šventojo Sosto Spaudos salė oficialiu komunikatu informavo, jog sukrėstas šių žmonių patirtų išgyvenimų, Šventasis Tėvas pareiškė jiems savo artumą ir atsiprašė už visa tai ką turėjo iškentėti jie patys ir jų artimieji. Popiežius taip pat dar kartą užtikrino, jog Bažnyčios vadovai pasiryžę labai stropiai tirti tokius nusikaltimus ir garantuoti, kad būtų apsaugoti vaikai ir jaunimas. Šventasis Tėvas meldžia Gailestingąjį Dievą, kad pagydytų visas nukentėjusiųjų žaizdas ir grąžintų jiems dvasios ramybę.

Vokietijoje taip pat plačiai komentuojami popiežiaus pasisakymai penktadienį vykusių ekumeninių susitikimų metu. Dauguma sako esą nusivylę, iš popiežiaus lūpų neišgirdę to, ką tikėjosi išgirsti. „Mažiau nei nieko“, „Gražūs žodžiai, bet tuščios rankos“, „Ekumeninės pamaldos ar laidotuvės?“ – tokiomis antraštėmis šeštadienį pradedami Vokietijos laikraščių komentarai.

Kelionės išvakarėse komentuotojai, taip pat ir kai kurie politiniai lyderiai, kalbėdami apie artėjantį popiežiaus vizitą samprotavo, jog jau pats laikas kaip nors konkrečiai suartinti katalikus ir liuteronus, siūlė popiežiui į Vokietiją „atvežti dovanų“ liuteronų ir katalikų intrekomuniją ar bent jau leidimą katalikams skirtis ir antrą kartą tuoktis, kaip tai leidžiama liuteronų bendruomenėje. Į šiuos siūlymus pats popiežius atsakė penktadienį Erfurte sakytoje kalboje pabrėždamas, kad tikėjimo sferoje kompromisai neįmanomi, tačiau jie turėtų būti taikomi įvairiose praktinio skirtingų konfesijų tikinčiųjų sambūvio sferose.

Nors ir skeptiškai vertindama popiežiaus kalbą, vis dėlto vokiečių spauda pripažįsta, kad katalikų ir liuteronų santykiai nestovi vietoje. Palankiai vertinami ypač Benedikto XVI žodžiai apie Martyną Liuterį; taip pat pastebima, kad jei dar palyginti neseniai buvo gėrimasi Jonas Paulius II drąsa, kai Vokietiją jis pavadino „Liuterio šalimi“, tai Benediktas XVI šį kartą žengė dar vieną žingsnį ir apsilankė „Liuterio namuose“. (jm)