Popiežiaus ekumeniniai susitikimai Erfurte. „Dėkokime už tai kas mus jungia“
Penktadienį priešpiet popiežius atvyko į Erfurtą – miestą, kuriame susitelkusi didžiausia
rytinės Vokietijos katalikų bendruomenė, o taip pat susijusį su reformacijos pradžia
ir su Martyno Liuteriu asmeniu. Su Erfurto katalikais Šventasis Tėvas susitiks šeštadienį
- rytą aukos Mišias Erfurto vyskupijos bendruomenei – o penktadienį savo vizitą Erfurte
jis pradėjo ekumeniniais susitikimais. Pirmiausia popiežius Benediktas aplankė Erfurto
katalikų katedrą, kurioje 1507 m. Martynui Liuteriui buvo suteikti kunigo šventimai.
Paskui buvusiame augustinų vienuolyne, kuriame Liuteris gyveno nuo 1505 iki 1511 metų,
įvyko popiežiaus susitikimas su Vokietijos Evangelikų Bažnyčių tarybos atstovais;
galiausiai, buvusio augustinų vienuolyno koplyčioje dalyvavo ekumeninėse pamaldose.
*
* *
Čia Martynas Liuteris studijavo teologiją; čia priėmė kunigo šventimus;
čia jis gilinosi į Dievo klausimus, kurie buvo viso jo gyvenimo aistra ir variklis,
- kalbėjo popiežius susitikęs su Vokietijos liuteronų bendruomenių vadovais. Kas yra
Dievas man ir kas aš esu Dievo akivaizdoje? Šį klausimą turime kelti ir mes. Tai pirmas
dalykas, kurio turime mokytis iš pažinties su Martynu Liuteriu.
Kas nors čia
galėtų paklausti: o ką šitie svarstymai apie praeitį turi bendra su dabartine ekumenizmo
būkle? Ar tai ne bandymas nutylėti skubių praktinių sprendimų laukiančias problemas?
Į tai, - kalbėjo popiežius, - atsakau: ekumenizmui svarbiausia, kad sekuliarizacijos
spaudžiami, neprarastume iš akiračio tų didžiųjų mus vienijančių dalykų, kurių dėka
mes esame krikščionys ir kurie mums suteikti kaip malonė ir kaip užduotis. Didžiausia
pastarojo laikotarpio po pasidalinimo klaida buvo ta, kad mes matėme tik skirtumus
ir egzistenciškai nesuvokėme, jog mus vienija Šventasis Raštas ir pirmųjų krikščionybės
amžių tikėjimo išpažinimai. Pastarųjų dešimtmečių ekumeniniai laimėjimai kaip tik
ir glūdi tame, jog mes galiausiai suvokėme šitą mūsų bendrumą ir kartu melsdamiesi,
kartu giedodami, kartu pasaulio akivaizdoje liudydami Jėzaus Kristaus Dievą ir krikščionišką
etosą, pripažįstame, jog šita bendrystė yra pats tvirčiausias pagrindas.
Pasak
popiežiaus, turime taip pat blaiviai įvertinti ir mums visiems gręsiantį pavojų to
mums bendro pagrindo netekti. Norėčiau čia paminėti du aspektus, - sakė popiežius
Benediktas. Visų pirma, pastaraisiais dešimtmečiais smarkiai pakito ir tebekinta krikščionybės
geografija. Atsirado nauja, misionieriško dinamizmo kupina krikščionybės forma, kurios
akivaizdoje tradicinės Bažnyčios atrodo gerokai pasimetusios. Ta nauja krikščionybės
rūšis neturi nei institucinių pavidalų, nei sukaupto racionalumo bagažo, nei juo labiau
apibrėžtų tikėjimo tiesų, nei pasižymi stabilumu. Šis pasaulinio masto reiškinys kelia
mums klausimą: ką pozityvaus ar negatyvaus mums sako šita nauja krikščionybės rūšis?
Ji taip pat mus verčia susimąstyti apie mūsų pagrindinius tikėjimo pasirinkimus, apie
tai kas yra nuolatos vertinga ir ką reikia keisti.
Kitas popiežiaus kalboje
paliestas ekumenizmo aspektas – tai sekuliarizuoto pasaulio iššūkiai, su kuriais susiduria
visa krikščionija. Dievo nepaisymas mūsų visuomenėse vis labiau akivaizdus. Vis mažiau
rūpi Apreiškimo istorija, apie kurią mums kalba Šventasis Raštas. Tad gal ir mes turėtume
pasiduoti sekuliarizmo spaudimui ir atskiedę savo tikėjimą tapti moderniais žmonėmis?
Žinoma, idant tikėjimas būtų šiuolaikiškas, reikia jį vis iš naujo permąstyti ir naujai
juo gyventi. Tačiau tikėjimo atskiedimas mums nepadės. Mums reikia tikėjimo visumos.
Tokiu tikėjimu turime šiandien gyventi. Čia ir glūdi pagrindinė ekumenizmo užduotis.
*
* *
Iškart po susitikimo su Vokietijos Evangelikų Bažnyčių atstovais, Šventasis
Tėvas dalyvavo Erfurto buvusio augustinų vienuolyno bažnyčioje vykusiose ekumeninėse
pamaldose ir jų metu pasakė homiliją, kurią pradėjo evangelisto Jono užrašytais Kristaus
žodžiais: „Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės“
(Jn 17,20).
Jėzus meldžiasi už būsimas krikščionių kartas, taip pat ir už mus.
Meldžiasi už mūsų vienybę. Tad argi jo malda galėjo būti neišklausyta? Krikščionybės
istorija, tam tikra prasme, yra šios dramos regimoji pusė: Kristus kovoja ir kenčia
kartu su mumis, žmonėmis. Jis vis iš naujo turi kentėti dėl krikščionių nevienybės,
o tuo pat metu jis vis iš naujo kuria vienybę – mūsų vienybę su Juo dieviškojoje Trejybėje.
Tad turime matyti abi puses: ir žmogaus nuodėmę, atsimetimą nuo Dievo, užsidarymą
savyje, ir Dievo pergales, kuriomis jis palaiko Bažnyčią, patraukia žmones į save
ir suartina juos vienus su kitais. Dėl to, ir ekumenizmo kelyje mes neturėtume tik
dejuoti dėl susiskaldymo, bet dėkoti Dievui už visus tuos vienybės pradus, kurie mus
jungia ir kuriais Dievas mus vis iš naujo apdovanoja.
Vienybės pamatas yra
tikėjimas. Mūsų tikėjimo rimtumas priklauso nuo to, kiek rimtai mes gyvename pagal
Dievo žodį, kiek rimtai mes stengiamės tarnauti tam Jo kūriniui, kurį Jis sutvėrė
pagal savo paveikslą ir panašumą. Tai galioja ir kiekvieno žmogaus asmeninime gyvenime,
ir tautos ar valstybės bendruomenėje. Tai galioja mūsų kontinentui ir visam pasauliui.
Paskutinė
popiežiaus homilijos dalis buvo tarsi atsakas į kelionės išvakarėse dažnokus svarstymus
apie naujų drąsių kompromisų būtinumą ekumenizmo srityje. Krikščionių tikėjimas, -
sakė popiežius, nesiremia naudingų ir nenaudingų dalykų balansu. Jei mes patys susikurtume
tikėjimą, jis neturėtų jokios vertės. Mes neišrandame tikėjimo ir nesusitariame dėl
to, ką tikėti ir ko ne. Tikėjimas – tai pamatas, ant kurio mes stovime. Vienybė bręsta
ne tuomet kai savo išskaičiavimuose daugiau laimime negu pralaimime, bet tuomet kai
sugebame pripildyti tikėjimo savo mąstyseną ir gyvenimą, - kalbėjo popiežius. (jm)