Pirmosios popiežiaus dienos Vokietijoje atgarsiai

Ketvirtadienis, nepaisant to, kad tai buvo pirmoji Benedikto XVI kelionės Vokietijoje diena, buvo pilnas įvykių – Šventasis Tėvas Berlyne susitiko su Vokietijos aukščiausiais politiniais lyderiais, vėliau pasakė kalbą Vokietijos federaliniame parlamente, susitiko su žydų bendruomene, vakare aukojo šventąsias Mišias Berlyno olimpiniame stadione kartu su 70 000 tikinčiųjų.

Tarptautinė žiniasklaida skyrė didelį dėmesį popiežiaus kelionei, ypač jo apsilankymui Bundestage ir kalbai parlamentarams.

Daug kur paminėta, kad priešingai nei rugpjūčio mėnesio kelionėje į Madridą, į Pasaulines jaunimo dienas, gatvėse nebuvo didelių popiežių sveikinančių minių. Tačiau tai jokia staigmena – iš puspenkto milijono Berlyno ir apylinkių gyventojų tik 400 000 save laiko katalikais. Ir tik ketvirtadalis regiono gyventojų save laiko krikščionimis. Kiti žmonės šiame daugiataučiame mieste išpažįsta kitus tikėjimus arba jokio, jų abejingumas popiežiaus vizitui suprantamas.

Iš kitos pusės, daug kas spėliojo, kokiais protestais bus pasitiktas popiežius. Berlynas yra itin sekuliarus, jame netrūksta asmenų ir organizacijų, kurie pasižymi mažesnėmis ar didesnėmis antibažnytinėmis nuostatomis. Kaip sakė vokiečių žurnalistams t. Federico Lombardi SJ, Šventojo Sosto spaudos salės direktorius, keliaujantis kartu su popiežiumi, Benediktas XVI puikiai žino, kad jei vieni jį pasitiks širdingai, tai bus ir nusiteikusių prieš jo vizitą.

Tačiau galima konstatuoti, kad protestai nebuvo išskirtiniai. Prieš popiežiaus vizitą homoseksualių asmenų, kairiųjų, žaliųjų, ateistų, krikščionių disidentų organizacijos, apie 60 organizacijų asociacija, žadėjo į gatves išvesti apie 20 000 manifestantų. Tačiau, policijos duomenimis, protestuoti susirinko apie 4000 žmonių, maksimaliais vertinimais apie 7000.

Manifestantų rankose daugiausia buvo užrašai, nukreipti prieš katalikų Bažnyčios nuostatas seksualinės moralės klausimais, prieš pedofiliją, prieš religinio lyderio apsilankymą parlamente, esą peržengiančio visas pasaulietiškumo ribas. Užrašų tonas įvairus – nuo įžeidžiančio iki dialoguojančio.

Kalbant apie žiniasklaidos reakcijas į šiuos gatvės protestus, galima sakyti, kad jos buvo proporcingos – jie buvo minimi, tačiau neužgožiant kitų svarbių temų, susitikimų ir minčių.

Atskirai reiktų paminėti parlamentarų protestą: kelios dešimtys kairiųjų ir žaliųjų parlamentarų, protestuodami prieš popiežių, jo kalbos nesiklausė, keliolika prisijungė prie manifestantų gatvėje. Bundestagas sudarytas iš 622 parlamentarų. Vienas žaliųjų parlamentaras atsistojo ir demonstratyviai išėjo popiežiaus kalbos pradžioje: vėliau jis pakomentavo, jog jį suerzino pernelyg ilgi ir karšti plojimai po vienos popiežiaus minties.

Peržvelgiant spaudos reakcijas į Benedikto XVI kalbą parlamente, jos buvo teigiamos, net ir tose žiniasklaidos priemonėse, kurios paprastai didelės simpatijos katalikų Bažnyčiai ir jos vadovui nerodo. 22 minutes trukusioje kalboje popiežius palietė daug temų – kultūrą, sąžinę, etiką, prigimtį ir protą, politikos misiją, teisingumą ir laisvę. Tai jis padarė visiems priimtinu būdu, neužgaudamas tuščios polemikos stygų, tačiau kviesdamas rimtai diskusijai. Kitą dieną vokiečių spaudoje buvo įvertintas ne tik turinys, bet ir retoriniai kalbos ornamentai. Štai, popiežius nusistebėjimą, cituojant Hansą Kelseną, kad šis didis XX amžiaus teisės teoretikas, būdamas 84 metų, dar taip blaiviai mąstė, spauda traktavo kaip paslėptą švelnią autoironiją – mat pačiam Benediktui XVI šiuo metu yra kaip tik 84 metai. Kitas su palankia šypsena įvertintas popiežiaus pasisakymas buvo subtilus komplimentas žaliųjų partijai už kai kurias jos nuostatas, nors visi žino, kad jie buvo ir yra vieni iš didžiausių jo kritikų, tokiu būdu patekusių į dviprasmišką padėtį – jiems nebeliko kaip, kalbant apie popiežiaus kalbą, neigti ir kritikuoti komplimento apie juos pačius. (rk)