Benediktas XVI Bundestage. Liberalios teisinės valstybės pamatai

Ketvirtadienio popietę Benediktas XVI apsilankė Bundestage, Vokietijos federaliniame parlamente, kuriame pasakė kalbą, iš anksto kėlusią didelį susidomėjimą.

Šventasis Tėvas Vokietijos parlamentarams pasiūlė keletą įžvalgų apie liberalios teisinės valstybės pamatus, pradėdamas nuo biblinio pasakojimo apie Saliamoną, kuriam Dievas, tapimo karaliumi proga, leido ko nors paprašyti.

Jaunasis valdovas neprašė sėkmės, ilgo gyvenimo, turtų, priešų sunaikinimo. Vietoj to, jis Dievo paprašė suteikti savo tarnui klusnią širdį, kad galėtų teisingai valdyti tavo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta (1 Kar 3,9). Su šiuo pasakojimu Biblija nori parodyti kas turi būti svarbiausia politikui: politikos galutinis kriterijus turi būti teisingumas, kuris yra prielaida taikai, o ne sėkmė ar materialinis uždarbis. Žinoma, politikas ieškos sėmės, nes ji atveria galimybes veikimui, tačiau sėkmė turi būti pavaldi teisingumo kriterijui, valiai aktualizuoti teisę. Sėkmė taip pat gali būti pagunda, atverianti kelią teisės paneigimui ir teisingumo sunaikinimui. Kaip yra pasakęs šventasis Augustinas, „panaikinus teisę kas skiria valstybę nuo didelės plėšikų gaujos?“.

Mes, vokiečiai, - kalbėjo Benediktas XVI, - iš patirties žinome, kad tai nėra tušti žodžiai. Mes patyrėme valdžios atsiskyrimą nuo teisės, galios priešpastatymą teisei, valstybei tampant teisės sunaikinimo instrumentu, tampant gerai organizuota plėšikų gauja, kuri grasino visam pasauliui.

Tarnauti teisei ir kovoti su neteisybe buvo ir išlieka pamatinė politikos užduotis, kuri skubesnė šiandien, žmogui įgijus iki šiol neįsivaizduotiną galią: galią sunaikinti pasaulį; galią manipuliuoti savimi; galią kurti žmogiškas būtybes ar nepriskirti šių būtybių prie žmonių.

Tačiau kaip atpažįstame tai, kas teisinga? Kaip suprantame, kas gera ir kas bloga, kas tikra teisė ir kas tik tariama teisė? Saliamoniškas tokio supratimo prašymas pamatinis ir šiandien.

Daugelio dalykų juridiniame reguliavime daugumos kriterijus yra pakankamas. Tačiau aišku, kad pamatiniuose klausimuose apie žmogaus ir žmonijos orumą daugumos principas yra nepakankamas. Kiekvienas asmuo turi atsakomybę orientuoti savo veiksmus ir gali teisėtai pasipriešinti neteisingai teisei, neteisingai santvarkai, kaip kad darė kovotojai prieš nacistinį režimą ir kitus totalitarinius režimus. Tačiau kaip suprasti, kas teisinga ir kas ne demokratinėje santvarkoje?

Prieš atsakydamas į šį klausimą, Benediktas XVI savo klausytojams pateikė istorinį ekskursą. Krikščionybė skiriasi nuo kitų didžiųjų religijų tuo, kad valstybei ir visuomenei neprimetė „apreikštos teisės“, tačiau gamtą (prigimtį) ir protą laikė tikraisiais teisės šaltiniais. Tokiu būdu krikščionių teologai priėmė juridinę kultūrą, kuri gimė II amžiuje prieš Kristų, susitikus stoikų filosofijai ir romėnų teisei. Iš šio prieškrikščioniško ryšio tarp filosofijos ir teisės prasidėjo kelias, atvedęs per krikščioniškus viduramžius ir Apšvietos teisinį vystymąsi iki pat Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, pripažįstančios neatimamas žmogaus teises bendruomenės, teisingumo ir taikos pamatu. Tai vakarų juridinė kultūra, gimusi susitikus žydų tikėjimui į Dievą, graikų filosofiniam protui ir Romos juridinei minčiai, buvusi ir tebesanti lemiama visos žmonijos juridinei kultūrai.

Tarpusavyje susijusių proto ir prigimties buvimas teisės šaltiniu, prigimtinės teisės idėja buvo pripažįstama iki XX amžiaus vidurio, tačiau vėliau viskas dramatiškai pasikeitė. Šiandien apie prigimtinę teisę ne katalikiškoje aplinkoje beveik gėdijamasi užsiminti.

To priežastis yra pozityvistinė proto ir gamtos samprata, radikaliai atskyrusi „yra“ nuo „turi būti“. Iš to, kas „yra“, suprantamo gamtamoksliškai, negalima išvesti to, kas „turi būti“ etine prasme. Tai šiandien dominuojanti samprata.

Jei gamtos ir proto pozityvistinė samprata yra didinga bendro žmogiško pažinimo dalis, kurios jokiu būdu negalime atsisakyti, problema prasideda tada, kai ji pretenduoja tapti pilnai ir vienintele žmogiškumą atitinkančia kultūra. Toks pozityvizmas redukuoja žmogų ir kelia jam grėsmę. Tai tarsi užsidarymas bunkeryje, su savo pačių kuriama šviesa ir klimatu.

Reikia atidaryti langus, kad išvystumėme pasaulio platybę už bunkerio sienų. Vokietijos politinėje istorijoje tokiu langu galima laikyti žaliųjų judėjimą, sakė popiežius, paprašęs jo žodžių nelaikyti politine propaganda už vieną partiją. Šio ekologinio judėjimo pradininkai suvokė, kad gamta nėra tik medžiaga mums, kad gamta turi savo orumą, pateikia orientyrus kaip su ja elgtis.

Tačiau pro pirštus dažnai praleidžiama, kad ir žmogus turi prigimtį, turi "ekologiją", kuri turi būti gerbiama ir kuria negalima manipuliuoti pagal įgeidžius. Juk žmogus nėra tik save sukurianti laisvė. Žmogus nesukuria savęs. Jis yra dvasia ir valia, bet taip pat ir prigimtis. Jo valia yra teisinga, kada klauso prigimties, ją gerbia ir ją priima. Tokiu būdu realizuojasi žmogaus laisvė.

Pasak Benedikto XVI, daugiausia pozityvistinio proto valdomos viešosios sąmonės dėmesio atkreipimas į klasikinius etikos ir teisės šaltinius, skiriant kas gera ir kas bloga, ir buvo esminė jo kalbos Bundestage intencija. (rk)