XXIV eilinis sekmadienis

Priėjo prie Jėzaus Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“.

„Todėl su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: 'Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu'. Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: 'Atiduok skolą!' Puolęs ant kelių, draugas maldavo: 'Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu'. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: 'Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!' Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą. Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“. (Mt 18, 21-35)

DIDŽIAUSIAS TEISINGUMAS, Mons. Adolfas Grušas

Mus supantis prievartos kupinas pasaulis aiškina, kad atleisti, reiškia: parodyti savo silpnumą. Tvirtinama, kad juokinga pripažinti turint trūkumų, kur kas geriau juos neigti arba demonstruoti visiems, kaip savo pasiekimą, nežiūrint tokį elgesį lydinčios veidmainystės ir blogio. Atleisti yra silpnųjų dalis – aiškina žiniasklaidos atstovai, todėl keista matyti žurnalistą, klausiantį skausmo sugniuždytą motiną: „Ar jūs atleidžiate savo vaiko žudikui?“…

Vis tiktai reikia suprasti, kad atleidimas yra labai rimtas dalykas. Mes žinome, kas buvo nuskriaustas… Jis žino, kas jį nuskriaudė… Skausmas, pyktis, priešiškumas…

Jei praėjusį sekmadienį Evangelija mums kalbėjo apie atleidimą bendruomenės viduje, šiandien Dievo Žodis siekia kur kas giliau ir kviečia pamąstyti apie pačią atleidimo esmę. Atrodytų, paprastas klausimas: Kodėl reikia atleisti? Ir kiek kartų?

Jėzaus laikais rabinai tikintiesiems patardavo atleisti už padarytą skriaudą tris kartus, taip visiems parodant savo išmintį. Tai žinodamas Petras nori pasirodyti dar kilnesnis ir kreipiasi į Jėzų, klausdamas, ar reikia atleisti septynis kartus, tačiau iš Viešpaties žodžių paaiškėja, kad skaičiuoti šiuo atveju Petrui nelabai sekasi.

Kita vertus, pamėginkime įsivaizduoti, kad pas mus ateina kaimynas, prisipažindamas, jog, būdamas svečiuose, ginčo metu nepagarbiai apie mus atsiliepė, dabar dėl to labai pergyvena ir prašo atleisti. Mes, be abejo, elgiamės kilniai, sakome, kad tai nesvarbu, kad nepykstame, ir jis dėkingas pasitraukia. Praėjus pusvalandžiui jis vėl stovi prie mūsų durų ir sako, kad nesusilaikė ir vėl blogai kalbėjo apie mus su savo žmona… Atleidžiame, ar nusprendžiame, kad iš mūsų norima pasityčioti?…

Petro pasiūlymas tikrai buvo kilnus ir didvyriškas, o Jėzaus įsakymas, žvelgiant iš žmogiškų pozicijų, beveik ant beprotybės ribos. Jį įmanoma suprasti tik vadovaujantis dieviška logika: mes esame kviečiami atleisti, kadangi mums visuomet atleidžiama, o mažas pasitikėjimas, kurį rodome savo broliams, yra niekai, palyginus su milžinišku mūsų įsiskolinimu Dievui. Įsiskolinimu, kurį Jis visiems laikams panaikino…

Palyginime minimo tarno skola sąmoningai absurdiškai išpučiama. Vienas talentas buvo lygus 36 kilogramams aukso, tad dešimties tūkstančių talentų skola yra neįsivaizduojamas skaičius. Nežiūrint nieko, tarnui dovanojama, kuris, tačiau, nenori dovanoti savo draugui, įsiskolinusiam kur kas mažesnę sumą. Valdovo sprendimas aiškus: tarnas privalo dovanoti savo draugui, nes jam buvo dovanota kur kas daugiau.

Čia ir slypi krikščioniško atleidimo prasmė: atleidžiame tiems, kurie mums nusikalto, nes mums jau anksčiau buvo atleista. Dovanojame ne todėl, kad kitas taptų geresnis, atsiverstų ar būtų teisingesnis. Ne kartą tas, kuriam atleidžiame, gali net nežinoti apie tai, o žinodamas, galbūt, tik pasišaipytų iš mūsų elgesio. Atleidžiame ne todėl, kad kitas pasikeistų, bet todėl, kad patys jaučiame poreikį keistis. Atleisdami mes tampame kitokie, panašūs į Dievą, kuris leidžia lietui lyti ant teisiųjų ir neteisiųjų. Atleidžiame ne todėl, kad esame geresni už kitus, ir atleidimas nėra amnezijos priepuolis.

Posakis Atleidžiu, bet niekada nepamiršiu, atrodytų, kelia šypseną, tačiau iš tikrųjų taip būna ne kartą. Atleidžiame, nes renkamės atleidimo kelią, pripažįstame, kad, matydami mums prasikaltusįjį, jaučiamės blogai, vėl iš naujo atgyja mūsų žaizdos, tačiau renkamės laisvės kelią.

Nemažai daliai žmonių, kurių gyvenimą sugriovė kitų neapdairumas ar bloga valia, jau didelis pasiekimas yra palinkėti nusikaltusiajam ne mirties, o atsivertimo. Atleidžiame ir prašome, kad būtų gailimasi dėl padaryto blogio. Vargu ar įmanoma tikėtis tobulo, angeliško, išskirtinio atleidimo. Atleidžiame, kaip sugebame, kaip mokame ir kiek leidžia jėgos. Atleidžiame, nes mums yra atleista, atleidžiame, nes tokiu būdu tampame laisvais žmonėmis.

Iš tiesų, jei sugebėtume geriau gyventi atleidimo dvasia, pasikeistų mūsų šeimos, visuomenė, Bažnyčia.

Didysis popiežius Jonas Paulius II, primindamas ir išplėsdamas pranašo Izaijo žodžius, yra sakęs, kad nėra taikos be teisingumo.

Tačiau taip pat nėra teisingumo be atleidimo…