Kardinolas Piacenza. Apie moterų kunigystę ir Romos galią
Artėjant Benedikto XVI kelionei į Vokietiją, tiek katalikų bendruomenės viduje, tiek
išorėje vėl pasigirdo abejojančių ir kritikuojančių balsų apie moterų kunigystę, apie
Romos galią, apie celibatą, apie pašaukimų trūkumą. Italų žurnalistas, katalikiškų
aktualijų apžvalgininkas Antonio Gasparri apie tai kalbėjosi su kardinolu Mauro Piacenza,
Klero kongregacijos prefektu. Pateikiame kardinolo pastabas apie porą dažnai pasitaikančių
temų.
Į žurnalisto klausimą apie tai, kodėl, su stebinančiu punktualumu, jau
keletą dešimtmečių, viešuose debatuose iškyla vis tie patys klausimai, kardinolas
atsakė, jog visada Bažnyčios istorijoje būdavo „išcentrinių judėjimų“, kurie siekia
„normalizuoti“ Kristaus įvykio ir Jo Kūno, Bažnyčios, išskirtinumą. Tačiau „normalizuota“
Bažnyčia prarastų visą savo pranašišką jėgą, nieko nebepasakytų žmogui ir pasauliui,
išduotų savo Viešpatį.
Kalbant apie dabartinės epochos bruožus, kardinolas
Piacenza išskyrė doktrininę tendenciją pateisinti nuodėmę, kuri nebeatiduodama dieviškam
gailestingumui, tačiau priskiriama praktinio ateizmo pobūdį turinčiai autonomijai.
Kitas šiuolaikinių „išcentrinių jėgų“ bruožas yra komunikacinis: jos gauna neproporcingą
dėmesį ir sklaidą iš komunikacijos priemonių, kurios, tam tikra prasme, gyvena iš
kontrastų.
Į klausimą apie moterų kunigystę kardinolas atsakė pabrėždamas,
kad jį sprendė tiek Paulius VI, tiek Jonas Paulius II, o pastarasis 1994 metų apaštaliniu
laišku „Ordinatio Sacerdotalis“ aiškiai patvirtino, kad Bažnyčia negali moterims teikti
kunigystės šventimų. Tai doktrininis sprendimas, kuris negali būti pakeistas pagal
kažkieno norą.
Tačiau tai jokiais būdais nereiškia, kad moterims nėra vietos
Bažnyčioje. Priešingai, moterys turi svarbų vaidmenį ir gali turėti dar didesnį. Bažnyčia
yra įsteigta Kristaus ir žmonės negali pakeisti tai, kad bažnytinė hierarchija susieta
su vyrais. Bet niekas netrukdo moters genijui užimti vaidmenis, kurie nėra susiję
su šventimais. Pavyzdžiui, gera ekonomistė galėtų valdyti visą Šventojo Sosto administraciją,
gabi žurnalistė vadovauti Šventojo Sosto spaudos salei, tokių pavyzdžių daug.
Klaidinga
bažnytinę tarnystę suvokti, nors tai būdinga pasauliui, kaip gryną galią ir reikalauti
šios galios „kvotų“. Bažnyčia nėra politinė valdžia, kurioje būtų teisinga reikalauti
lygaus dalyvavimo. Bažnyčia yra Kristaus Kūnas, kurio kiekvienas narys turi Kristaus
nustatytą vietą. Be to, Bažnyčioje vaidmenys neskirstomi į „vyriškus“ arba „moteriškus“.
Yra vaidmenys, kurie dieviška valia susieti su šventimais arba ne. Kalbant apie vaidmenis,
kurie nėra susieti su šventimais, nėra principinio skirtumo ar juos atliks pasaulietis
vyras ar pasaulietė moteris. Svarbiau turėti tinkamą pasiruošimą to vaidmens išpildymui.
Kunigai, savo ruožtu, nėra socialiniai asistentai, juo labiau Dievo funkcionieriai.
Toks kunigystės suvokimas, neretas mūsų sekuliariais laikais, liudija apie kunigiškos
tapatybės krizę. Tačiau pagrindinė kunigystės dimensija yra kristocentriška ir eucharistinė.
O jei dalyvavimas Bažnyčios gyvenime suvokiamas tik galios terminais, jis
atskleidžia sampratą, jog Bažnyčia nėra dieviška-žmogiška institucija, o tik žmogiška,
viena iš daugybės žmogiškų asociacijų – todėl ji turėtų būti valdoma pasidalijant
galią.
Tačiau tai toli nuo tiesos. Hierarchija, viena vertus, yra dieviška
institucija, antra vertus, ji tarnauja bendrystei. Būtų nesusipratimas, remiantis
diktatūrų patirtimi, suprasti bažnytinę hierarchiją kaip „absoliučios galios“ išraišką.
Tai gerai žino tie, kurie kasdien bendradarbiauja su popiežiumi: praktiškai joks sprendimas
nekyla iš vieno asmens valios. Priešingai, tai ilgų pokalbių, konsultacijų, įsiklausymo
į Šventąją Dvasią, ilgo kelio rezultatas, prie kurio prisideda daug žmonių. Šis kolegialumas
nėra sociopolitinis konceptas, jis kyla iš vienybės Kristuje per bendrą tikėjimą.
Dėlto
klaidinga kalbėti apie Romą kaip „galios centrą“. Roma paprasčiausiai reiškia „katalikiškumą“
ir „kolegialumą“. Dieviška Apvaizda lėmė, kad ši vieta tapo apaštalų Pauliaus ir Petro
kankinystės vieta, kad bendrystė su Romos Bažnyčia istorijoje reiškė bendrystę universalioje
Bažnyčioje, vienybę, misiją, doktrininį tikrumą. Roma tarnauja visoms Bažnyčioms ir
myli visas Bažnyčias, neretai saugo kitas Bažnyčias nuo pasaulio galios, nuo vyriausybių,
kurios nepilnai pripažįsta religijos laisvę. (rk)