Bendroji audiencija. Popiežiaus katechezė apie 22 psalmę

Trečiadienio rytą Vatikano Pauliaus VI audiencijų salėje susitikdamas su į bendrąją audienciją susirinkusiais maldininkais ir jiems sakytoje kalboje tęsdamas katechezę apie maldą, popiežius Benediktas XVI komentavo 22 psalmę – vieną labiausiai studijuojamų, dažniausiai naudojamų maldai psalmių, kurioje greta intensyvaus žmoniškumo ir teologinio turinio, akivaizdžios ir kristologinės implikacijos.

„Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai? Kodėl esi toks tolimas, – toli nuo mano maldos, nuo mano dejonės šauksmo. Mano Dieve, šaukiuosi dieną, bet tu neatsakai, ir naktį, bet ramybės nerandu“ (2-3).

Dievas tyli ir jo tylėjimas drasko besimeldžiančiojo sielą. Jis šaukia, bet nesulaukia atsakymo. Bėga dienos ir naktys. Žmogus šaukiasi pagalbos ir jos nesulaukia. Dievas taip toli, tarsi jo visai nebūtų. Kai Dievo atsako nesulaukiantis šauksmas išnyksta tuštumoje, žmogų ima slėgti nepakeliama vienatvė. Kreipdamasis į Viešpatį, žmogus sako: „mano Dieve“, šitaip paliudydamas savo tikėjimą ir pasitikėjimą. Tris kartus jis jį pavadina „savo“ Dievu. Net ir nesulaukdamas jokio atsako, jis šaukia, nes netiki, kad „jo“ Viešpats galėtų jį apleisti.

Iš Mato ir Morkaus Evangelijų žinome, - sakė popiežius Benediktas, - kad šios psalmės pradžioje skambantis šauksmas „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai“ nuskambėjo ir iš ant kryžiaus mirštančio Jėzaus lūpų. Jis išreiškia Dievo Sūnaus, Mesijo, sielvartą mirties akivaizdoje. Gyvybės Viešpats turėjo susidurti su jam visiškai priešiška mirties tikrove.

Po šito šauksmo toliau, kaip skausmingas kontrastas, primenama praeitis: „Tavimi mūsų protėviai rėmėsi, – jie pasitikėjo, ir tu juos gelbėjai. Tavęs šaukėsi ir buvo išgelbėti, tavimi pasitikėjo ir nenusivylė“ (5-6). Tasai Dievas, kuris šią akimirką atrodo toks tolimas ir nepasiekiamas, yra tas pats gerasis Dievas, kurio gailestingumas nuolat lydėjo Izraelio istoriją. Tauta daug kartų patyrė Dievo meilę ir ji gali paliudyti jo ištikimybę. Pradedant patriarchų laikais, paskui gyvenant Egipte, keliaujant per dykumą, pažadėtoje žemėje grumiantis su priešų tautomis, tamsiais tremties metais, - per visą istoriją tauta šaukėsi Dievo pagalbos ir jis jai padėdavo. Tad ir dabar Dievas turi išgirsti, nes juk jis negali pats sau prieštarauti. Sielvarto šauksmas, pradeda virsti malda: „Nesitolink nuo manęs, nes man sunku ir nėra kas man padėtų. Mano stiprybe, skubėk man padėti!“ (12.20).

Maldavimo žodžiai perskrodžia dangų, nes jie ištarti su giliu tikėjimu ir visišku tikrumu, be jokios abejonės šešėlio. Ir štai aimana užleidžia vietą šlovinimui už išgelbėjimą: „Aš skelbsiu tavo garsą broliams ir seserims, šlovinsiu tave jų sueigose“ (23). Psalmė virsta padėkos giesme, visos tautos ir per visas kartas giedamu himnu.

Brangieji, - sakė Šventasis Tėvas baigdamas bendrosios audiencijos katechezę, - ši psalmė mus nuvedė į Golgotos viršūnę. Prie Jėzaus kryžiaus mes išgyvenome jo kančią ir vėl iš naujo patyrėme prisikėlimo džiaugsmą. Būkime kupini Velykų slėpinio šviesos taip pat ir tomis akimirkomis kai atrodo, kad Dievas tyli, kad jo nėra. Kaip Emauso mokiniai supraskime, kad ne pažeminimas ir mirtis tarė paskutinį žodį, bet kryžiaus slėpinyje išaukštinta gyvybė. Jei į Dievą sudėsime visas viltis, galėsime į jį kreiptis net ir didžiausio sielvarto slegiami ir jis mūsų pagalbos šauksmą pavers šlovinimo giesme. (jm)