Popiežius aukojo Italijos Eucharistinio kongreso uždarymo Mišias

Sekmadienį popiežius Benediktas XVI nuvyko į Italijos Ankonos uostamiestį, prie Adrijos jūros, ir aukojo visą savaitę vykusio Dvidešimt penktojo Italijos Eucharistinio kongreso uždarymo Mišias.

Kreipdamasis į uosto teritorijoje aukotose Mišiose dalyvavusius daugiau kaip šimtą tūkstančių žmonių, Šventasis Tėvas pirmiausia priminė, kad prieš šešerius metus jam teko dalyvauti ir Dvidešimt ketvirtajame Italijos Eucharistiniame kongrese, vykusiame pietų Italijos Bario mieste 2005 m. gegužės pabaigoje, ir kad tai buvo pirmoji jo kaip popiežiaus apaštališkoji kelionė į Italiją.

„Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis“ (Jn 6,60). Tokia buvo mokinių reakcija į Jėzaus kalbą Kafarnaumo sinagogoje, kur jis save pavadino gyvenimo duona, - sakė popiežius homilijoje. Daugeliui mokinių tie žodžiai buvo nesuprantami; kai kurie, pasipiktinę, atsisakė jį sekti.

„Kieti jo žodžiai“, nes ir mes dažnai laisvę supainiojame su jokių ribų nebuvimu, su įsitikinimu, kad viską patys galime pasidaryti, kad Dievas - tik kiūtis mūsų laisvei. Tokia iliuzija greit virsta nusivylimu, sukelia nerimą ir baimę, o neretai ir paskatina ilgėtis nusimestų grandinių. „Verčiau būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipto žemėje, sėdėdami prie mėsos puodų ir prisivalgę duonos iki soties“ (Iš 16,3), - murmėjo į laisvę išėjęs Izraelis.

Iš tiesų gi mes tampame laisvi tik tuomet kai suvokiame, jog viską turime iš Dievo, kad laisvė – tai jo dovanų priėmimas, vadavimasis iš žmogaus veidą bjaurojančios nuodėmės, sugebėjimas tarnauti broliams.

„Kieti jo žodžiai“, nes žmogus dažnai pasiduoda iliuzijai, jog jis gali akmenis paversti duona. Žinome, jog kai kurios ideologijos bandė pašalinti Dievą iš žmogaus gyvenimo arba jį išvaryti iš viešumos ir uždaryti tik privatumo sferoje, bandė tvarkyti visuomenę vadovaudamosis tik ekonomikos dėsniais ir jėga, o rezultatas buvo toks, kad vietoj duonos žmogui jos davė akmenį.

Duona visada yra „žemės ir žmogaus darbo“ vaisius, - kalbėjo Šventasis Tėvas. Šioje tiesoje slypi kiekvienam iš mūsų skirta atsakomybė ir užduotis pelnytis duoną kasdieninę savo rankų ir proto darbu, kartu neužmirštant, kad žemė, saulė ir lietus yra malonės, kurių turime nuolankiai nuolatos prašyti.

„Kasdieninės duonos duok mums šiandien“. Žmogus negali pats sau suteikti gyvybės. Žmogaus slėpinį įmanoma suvokti tik pripažįstant jo priklausomybę nuo Dievo. Tik ryšys su Dievu padaro gerą, prasmingą ir teisingą žmogaus gyvenimą. „Tėve mūsų“ maldoje prašydami duonos, mes kartu išpažįstame šventą Dievo vardą, šaukiamės jo karalystė ir norime vykdyti jo valią. Iš tiesų, reikia grąžinti Dievo pirmumą mūsų gyvenime ir mūsų pasaulyje. Šito siekiant reikia pardėti nuo Eucharistijos, nes Eucharistijoje Dievas yra mus labai artimas, jis yra mūsų maistas, duodantis jėgų nelengvai gyvenimo kelionei, jis mus lydi ir daro mus panašius į save.

Po Mišių kartu su jų dalyviais kalbėjęs vidudienio maldą, popiežius Benediktas taip pat priminė šį sekmadienį sukakusias tragiškų Rugsėjo 11-osios įvykių dešimtąsias metines.

Primindamas Gyvybės Viešpačiui tą dieną įvykdytų pasikėsinimų aukas ir jų artimuosius, raginu valstybių vadovus ir visus geros valios žmones visada ryžtingai atmesti smurtą kaip problemų sprendimo būdą, atsispirti neapykantos pagundai, kurti visuomenėje gėrį vadovaujantis solidarumo, teisingumo ir taikos vertybėmis, - kalbėjo popiežius sekmadienio vidudienį Italijos Ankonos mieste. (jm)