Minimos dešimtosios Rugsėjo 11 d. teroro aktų metinės. Popiežiaus laiškas Niujorko
arkivyskupui
Šį sekmadienį, rugsėjo 11 dieną, minima liūdna dešimties metų sukaktis nuo 2001 metų
rugsėjo 11 dienos teroro aktų Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Islamistinei
Al Qaeda grupei priklausantys teroristai užgrobė keturis lėktuvus, du iš jų nukreipė
į Pasaulio prekybos centro dangoraižius dvynius Niujorke, vieną į Pentagoną, JAV Gynybos
departamento būstinę. Ketvirtas lėktuvas, keleiviams susigrūmus su teroristais, buvo
nukreiptas į žemę ir nukrito plyname lauke. Atakų metu žuvo beveik trys tūkstančiai
žmonių – įvairių tautybių, įvairių religijų.
Apie šiuos teroro aktus buvo
pasakyta ir parašyta be galo daug. Pirmiausia, apie žuvusiųjų ir jų artimųjų dramas,
liūdesį, skausmą, pasimetimą. Bet taip pat apie vienybę, susikaupimą, herojišką pasiaukojimą
pirmosiomis valandomis gelbstint kitas gyvybes.
Vėliau, pirmajam šokui praėjus,
suprasta, kad rugsėjo 11 dienos teroro aktai kažkiek pakeitė visą pasaulį – tarptautinius
santykius, islamo supratimą. Ir vėlgi, greta karo ir keršto reikalavimų pasirodė naujos
dialogo ir susitaikymo iniciatyvos.
Minint dešimtąsias teroro aktų metines,
daug religinių lyderių, krikščionių ir nekrikščionių, taip pat musulmonų, dar kartą
pakartojo, jog teroro veiksmai negali būti pateisinami Dievo vardu.
Popiežiaus
Benedikto XVI laiške Niujorko arkivyskupui Timothy Dolanui teroro aktų metinių proga,
perdavus užuojautą ir maldą už žuvusius ir jų artimuosius, priduriama: „Dar kartą
turi būti vienareikšmiškai pasakyta, kad jokios aplinkybės negali pateisinti teroro
akto. Kiekvieno žmogaus gyvybė yra brangi Dievui ir viskas turi būti padaryta skleidžiant
pasaulyje pagarbą neatimamoms asmenų bei tautų teisėms ir jų orumui“.
Taip
pat ir kardinolas Jean-Louis Tauran, Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos
pirmininkas, kalbintas Prancūzijos katalikiško dienraščio „La Croix“, pasakojo, jog
po gilaus sukrėtimo, išgirdus žinią apie tokį baisų išpuolį, tuoj pat atėjo labai
stiprus ir skaidrus supratimas – negalima žudyti Dievo vardu.
Šis sąmoningumas
buvo priešpastatytas išaugusiai baimei ir tarpusavio įtarinėjimui. Visi suprato, kad
reikia dialogo ir susitikimo pedagogikos. Daug iniciatyvų kilo iš paties islamo. Musulmonų
lyderiai troško parodyti, kad jiems nepakeliui su Al Qaeda doktrinomis. Taip užsimezgė
nauji pokalbiai, naujos partnerystės.
Pasak kardinolo Taurano, dialogo pedagogikos
ypač reikia tarp jaunų musulmonų ir krikščionių. Reikia asmeniškų pažinčių ir draugysčių.
Ateitis yra paruošiama mokyklose, šeimoje, universitete. Jau veikiama šia linkme,
tačiau dar nepakankamai. Nepakanka, kad religijos pasmerktų prievartą. Reikia, kad
jos sutvirtintų taiką, kad tikintieji būtų taikos piligrimai. (rk)