Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Baltramiejus I rugsėjo pradžioje sušaukė senųjų
ortodoksų Bažnyčių patriarchų susitikimą, kuriame pakvietė dalyvauti ir Kipro ortodoksų
arkivyskupą. Į kvietimą atsiliepė visi – Aleksandrijos, Antiochijos ir Jeruzalės ortodoksų
patriarchai. Tiesa, Antiochijos patriarchui Ignacui IV susidūrus su kliūtimis, buvo
pasiųstas jam atstovaujantis metropolitas. Galima priminti, kad pirmaisiais krikščionybės
amžiais šie miestai, kartu su Konstantinopoliu ir Roma, buvo pagrindiniai krikščionybės
centrai, juose gimė didelė dalis krikščioniškos kultūros, minties ir doktrinos.
Nors
Kipro ortodoksų Bažnyčia, paaiškina Baltramiejus I savo kvietimo laiške, nėra patriarchatas,
tačiau jos tradicijos labai senos ir jos savarankiškumas, tolygus seniesiems patriarchatams,
pripažintas ekumeniniame susirinkime. Baltramiejus I priduria, kad senųjų ortodoksų
Bažnyčių patriarchų susitikimo tikslas nėra kitų, jaunesnių ortodoksų atšakų nušalinimas,
tačiau, priešingai, pagalba visai ortodoksijai – senieji patriarchai yra tarsi bendras
ortodoksų Bažnyčių kamienas.
Baltramiejaus I kvietimo laiške buvo įvardintos
dvi susitikimo temos. Pirma, permainų banga ir įvykiai visame Artimųjų Rytų regione,
kurie įtakos regiono visuomenių ir tuo pačiu visų jame gyvenančių krikščionių ateitį.
Antra tema – ruošimasis didžiajam visų ortodoksų Bažnyčių vadovų susitikimui.
Rugsėjo
1-ąją prasidėjus senųjų ortodoksų Bažnyčių patriarchų susitikimui, vykusiam Konstantinopolio
patriarcho būstinėje Stambule, buvo paminėta ir naujų ortodoksų liturginių metų pradžia.
Su nauju liturginių minėjimų ir švenčių ciklu, pažymėjo Baltramiejus I, tęsiasi dvasinė
kova, per kurią tikintieji realizuoja pažadą tapti šventais – „panašiais“ į Dievą.
Beje, Konstantinopolio patriarchatas rugsėjo 1-ąją, liturginių metų pradžią, yra tai
pat paskyręs maldai už aplinką, už žmogaus santykį su aplinka ir už jos apsaugojimą.
Po patriarchų susitikimo rugsėjo 3-iąją paskelbtoje viešoje žinioje ortodoksų
ganytojai pateikia savo žvilgsnį į Artimųjų Rytų situaciją.
Pirmiausia jie
primena, kad jų Bažnyčios užgimė būtent Artimųjų Rytų regione be galo seniai, po Kristaus
apaštalų skelbimo. Jų šaknys yra palaistytos kankinių krauju ir asketų ašaromis. Niekas
neturi moralinės teisės tai ignoruoti, kiekvienas autoritetas pasaulyje turi tai gerbti.
Nuo amžių ortodoksai mokėjo taikiai sugyventi su kitų religinių nuostatų išpažinėjais.
Net ir tada, kai kitos religijos su jėga užkariavo žemes, kuriose ortodoksai gyveno
jau šimtmečius, jie rado kelią taikiam sugyvenimui.
Nelaimei, pastaruoju laiku
kito, skirtingo baimė augo ir stiprėjo. Krikščionys rizikuoja tapti šios situacijos
aukomis. Neretai su jais elgiamasi kaip su antrarūšiais piliečiais. Kai kuriais atvejais
jų maldos vietos, dažnai pripažintos civilizacijos paminklais, išniekinamos ar sugriaunamos,
dar kitur varžomos religinės apeigos ar klero ugdymas. Prie viso to reikia pridėti
kartas nuo karto įvykstančius kruvinus išpuolius prieš krikščionis, surengtus religinių
fanatikų. Savaime suprantama, kad ir krikščionys, nesvarbu kur būtų, turi gerbti kitų
religijų ir bendruomenių maldos vietas.
Krikščionys nebijo, rašoma patriarchų
laiške, kitų asmenų, kad ir kokia jų religija būtų. Priešingai, laiko juos savo broliais
ir seserimis bei tikisi tokios pat nuostatos jų pačių atžvilgiu. Kita vertus, neatsisako
nuo apsaugos, kuri jiems turi būti užtikrinta jų valstybių. Laiške taip pat pabrėžiama
tarpkrikščioniško ir tarpreliginio susitaikymo dialogo reikšmė.
Patriarchai
kreipiasi į politikus Artimuosiuose Rytuose ir pasaulio politinius lyderius, kad šie
ieškotų taikaus sugyvenimo kelio tarp įvairių religijų išpažinėjų, taip pat atsiliepdami
į Artimųjų Rytų visuomenių troškimą turėti daugiau politinių laisvių. Bažnyčia neturi
kištis į politiką. Politika, kaip problemų sprendimo būdas, nepriklauso Bažnyčiai.
Tačiau Bažnyčia negali likti abejinga, kai kalbama apie antropologinius ir sociologinius
principus, kurie grasina žmogaus, kaip „Dievo atvaizdo“, orumui ir laisvei. (rk)