XXIII eilinis sekmadienis

Jėzus pasakė savo mokiniams: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei nepaklus nė bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas.

Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“. „Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“. (Mt 18,15-20)

MANO BROLIS, Mons. Adolfas Grušas

Praėjusio sekmadienio Mišių Evangelijos ištrauka baigėsi reikliais Mokytojo iš Nazareto žodžiais, raginančiais Petrą ir visus mus, Jo mokinius, imti ant pečių kryžių ir sekti Jį. Šį sekmadienį Evangelijoje girdime konkrečius pamokymus, kaip turime įgyvendinti Jėzaus kvietimą.

Kryžiumi paprastai mes vadiname savo gyvenimo kelyje sutinkamus sunkumus ir nelaimes, tačiau panašu, kad Jėzus galvojo apie visai ką kita. Baigdamas savo pamokymus apie tikinčiųjų bendruomenę Jis aiškiai užsimena apie troškimą, kad ji gyventų, nušviesta meilės, konkrečiai prabildamas apie visuomet aktualų dalyką: brolišką įspėjimą.

Neturėtume būti naivūs: kartais ir mūsų broliai gali tapti mūsų nešamo kryžiaus dalimi, tačiau esame kviečiami laikytis Jėzaus siūlomo broliško bendravimo, pasižyminčio švelnumu, diskretiškumu, kantrybe ir sugebėjimu įvertinti žmogų.

Laikantis sąžiningumo principo, tektų pripažinti, kad mūsų bendruomenės vis dar labai tolimos šiam idealui. Mums reikia dar labai daug išminties semtis iš Dievo Žodžio, kad pajėgtume suburti tokias bendruomenes, kurių nariai padėtų vienas kitam augti dvasia, o ne prikaišiotų vienas kitam klaidas ir nuodėmes. Mums dar reikia išmokti paduoti ranką, kad pakeltume parpuolusį, o ne badytume jį pirštais, kalbėti su meile, o ne kaltinant, iš anksto įsitikinus savo teisumu.

Kalbant apie šį Jėzaus mokymą bene labiausiai stebina jo atidumas, siekiant pagelbėti klystančiam broliui. Viešpats nenori žmogaus suniekinimo ar pasmerkimo, nes Jis pats atėjo ne teisti žmonių, o jų gelbėti. Tai kartu tampa ir aiškia nuoroda Jėzaus mokiniams. Jei mes norime savo pavyzdžiu padėti pasitaisyti broliui, turime nušviesti jį supančią tamsą, bet, jei savo gal kartais ir įsikalbėtu teisumu spiginsime šiam tiesiai į akis, jį paprasčiausiai apakinsime, neleisdami pamatyti net tų trupinėlių blogio, kuriuos jis dar sugebėjo įžvelgti.

O paskui dar stebimės, kad klystantieji nevertina mūsų vertingų patarimų!… Jei norime tikrai padėti žmogui suprasti padarytas klaidas, ko gero labiau reiktų užžiebti savo gerumo žvakę ir likti šalia, kad savo kelyje klystantis brolis neliktų vienas…

Jėzus nori matyti tokią savo pasekėjų bendruomenę, kurioje brolius sieja tikri, nuoširdūs, Evangelija pagrįsti santykiai. Nepakanka vien tik vieno ar kito bendro idealo arba priklausymo vienai geografinei realybei, kad galėtume vadintis Prisikėlusiojo žmonėmis!

Išganytojas neveltui sako, kad ten kur „du ar trys“ yra susirinkę Jo vardu, Jis irgi yra kartu su jais. Šie žodžiai labai svarbūs, nes tai visiems žmonėms skirtas pažadas. Viešpats nesako: „kur du ar trys šventieji…“, arba: „kur du ar trys tobulieji…“ Nieko panašaus! Jis savo buvimą užtikrina bet kuriam žmogui ir neskaičiuoja to žmogaus nuopelnų. Gali būti, kad kartu susiburs trys suvargę ir nelaimių iškankinti žmonės… Vienintelė sąlyga yra ta, kad jie būtų susirinkę Jėzaus vardu, tegul ir todėl, kad išpažintų savo vargą ir klaidas.

Tiesa kartais kyla abejonių, pagalvojus, kieno vardu susirenka mūsų bendruomenės, jaunimo grupės, šeimų būreliai? Vardan papročio? Iš tradicijos? Todėl, kad nori būti matomi?

O gal vis dėlto vardan Kristaus ir Jo Žodžio?…