Mario Vargas Llosa. Visi, tikintys ir netikintys, turime džiaugtis tuo, kas įvyko Ispanijos sostinėje

Pasibaigus Pasaulinėms jaunimo dienoms, buvo paskelbta daugybė komentarų iš pačių įvairiausių perspektyvų. Po pirmųjų, dažnai emocijomis trykštančių apžvalgų, šiandien pasirodo labiau apmąstytų komentarų, kurie bando pažvelgti plačiau. Vienas iš tokių – rugpjūčio 28 dieną didžiausiame Ispanijos dienraštyje „El Pais“ išspausdintas Mario Vargas Llosa straipsnis. Ispanakalbis autorius, kilęs iš Peru, yra 2010 metų Nobelio literatūros premijos laureatas.

Anot rašytojo, šimtų tūkstančių katalikų jaunuolių invazija, gigantiška visų rasių, kultūrų, tradicijų fiesta Madride, kuriai vadovavo popiežius Benediktas XVI, kelioms dienoms pavertė Ispanijos sostinę sausakimšu Babelio bokštu. Išskyrus kelis tūkstančius nualpusių dėl negailestingo karščio, didesnių problemų nebuvo, viskas praėjo taikiai ir linksmai. Madridiečiai sportiška dvasia sutiko milžiniškų minių nulemtus vėlavimus. Nedidelės anarchistų, laicistų, ateistų ir maištininkų katalikų manifestacijos prieš popiežių išprovokavo menkos reikšmės įvykius, kartais tiesiog groteskiškus, kaip tada, kai viena įsiaudrinusi grupelė mėtė prezervatyvus į kai kurias jaunutes mergaites, kurios kalbėjo Rožinį užmerktomis akimis.

Yra galimi du šio įvykio, kurį „El Pais“ pavadino didžiausiu Ispanijos istorijoje katalikų sambūriu, vertinimai, rašo Mario Vargas Llosa.

Pirma, tai tiesiog jaunimo festivalis, kuriame religija buvo labiau paviršius, nei gylis. Jaunuoliai iš viso pasaulio pasinaudojo proga pakeliauti, paturistauti, pasilinksminti, susipažinti su naujais žmonėmis, patirti keletą nuotykių: trumpai tariant, intensyvios, bet laikinos ir praeinančios vasaros tostogos.

Antra, šis įvykis aiškiai paneigia katalikybės šiuolaikiniame pasaulyje atsilikimą ir parodo, jog Kristaus Bažnyčia išsaugo savo jėgą ir gyvybingumą, o Petro valtis saugiai plaukia per ją nuskandinti grasinusią audrą.

Viena iš audrų vyksta būtent Ispanijoje, kurioje Roma ir Zapatero vyriausybė ne kartą per kelerius paskutiniuosius metus susikirto. Neatsitiktinai popiežius Benediktas XVI ne vieną kartą apsilankė Ispanijoje, kuri nebėra tokia katalikiška, kaip kad anksčiau, ypač tarp jaunimo konstatuojamas augantis netikėjimas arba tikėjimo praktikos mažėjimas.

Tačiau tai, mano Nobelio premijos laureatas, nėra neišvengiamo žlugimo ir išnykimo simptomas. Savo būdu Ispanijoje, kaip ir likusiame pasaulyje, išryškėja katalikų Bažnyčios, dešimčių milijonų asmenų gyvybingumo ir energijos fermentas, ypač Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI pontifikatų metu.

Sunku įsivaizduoti dvi labiau skirtingas asmenybes nei šie du paskutiniai popiežiai. Pirmasis charizminis lyderis, minių įaudrintojas, nepaprastas oratorius, kuriame emocija, aistra, jausmai pirmavo prieš gryną protą. Antrasis intelektualas, idėjų žmogus, kurio natūrali aplinka yra bibliotekos ir paskaitų salės. Prieš mases jis jaučiasi kukliai, beveik tarsi susigėdęs. Tačiau šis trapumas yra apgaulingas, nes tikėtina, kad tai vienas labiausiai išsilavinusių, protingiausių popiežių, vienas iš tų retų popiežių, kurio enciklikos ir knygos gali būti skaitomos be nuobodulio ir tokių agnostikų, kaip kad jis pats, rašo Mario Vargas Llosa.

Benediktas XVI, jaunystėje buvo Bažnyčios modernizavimo idėjos šalininkas, dabar užima konservatyvias pozicijas: galbūt numatęs arba įsitikinęs, kad jei būtų leista daryti viską, ko prašo progresistai pasauliečiai, teologai ar ganytojai, Bažnyčia suirtų iš vidaus, taptų chaotiška, kryptį praradusia bendruomene. Kad ir kaip būtų, katalikybė, nors jos gretos retėja, yra labiau vieninga, aktyvi ir kovinga nei tais metais, kai, atrodė, skils dėl vidinių ideologinių kovų.

Laisvės kultūrai tai į gerą, ar į blogą? Jei valstybė yra pasaulietiška, nepriklausoma nuo visų Bažnyčių, kurias turi gerbti ir nevaržyti, tada į gerą, mano Peru rašytojas. Juk demokratinė visuomenė negalės priešintis savo priešams, pradedant nuo korupcijos, jei jos institucijos nebus remiamos solidžių etinių vertybių, jei joje neklestės turtingas dvasinis gyvenimas, kuris yra priešnuodis destruktyvioms ir anarchiškoms jėgoms, būdingoms žmogui, kai šis pasijunta laisvu nuo bet kokios atsakomybės.

Ilgą laiką buvo tikima, kad su žinojimo pažanga ir demokratine kultūra religija, aukštesnės formos prietaras, išnyks, o ją pakeis mokslas ir kultūra. Šiandien žinome, kad toks įsitikinimas buvo dar vienas prietaras, kurį palaipsniui paneigė tikrovė.

Ir žinome, ypač šiandien, kad kultūra yra nepajėgi atlikti to vaidmens, kurį jai su tokiu dosnumu ir naivumu priskyrė devyniolikto amžiaus laisvamaniai mąstytojai. Nes mūsų laikais kultūra nustojo būti rimtu ir giliu atsakymu į žmogiškos būtybės klausimus apie gyvenimą, apie mirtį, apie istoriją ir lemtį, kaip kad bandė būti anksčiau, ir tapo, viena vertus, lengvu pasilinksminimu, antra vertus, kabala nesuprantamų ir arogantiškų ekspertų, užsidariusių nesuvokiamų žargonų tvirtovėse, šviesmečiais nutolusių nuo paprastų mirtingųjų.

Kultūra negalėjo ir negalės atstoti religijos, išskyrus mažoms grupėms, marginalioms palyginus su plačiąja visuomene. Didžioji dalis žmonių randa atsakymus tik per transcendenciją, kurios nei filosofija, nei mokslas, nei literatūra nepajėgė racionaliai pagrįsti.

Kad ir kiek daug puikių intelektualų bandytų mus įtikinti, jog ateizmas yra vienintelė logiška ir racionali per civilizacijos istoriją sukaupto pažinimo ir patirties pasekmė, eiliniam žmogui galutinio išnykimo idėja bus netoleruotina ir jis tikėjime atras gyvenimo po mirties viltį.

Tad religija, kol neužima politinės valdžios vietos ir kol ši moka išsaugoti savo nepriklausomybę ir neutralumą, yra ne tik teisėta, bet ir būtina demokratinei visuomenei.

Tikintys ir netikintys, baigia savo apmąstymą rašytojas, turime džiaugtis tuo, kas įvyko Madride tomis dienomis, kai Dievas, rodės, egzistuoja ir katalikybė atrodė teisinga ir vienintelė religija, ir kai visi, kaip geri vaikai, ėjome įsikibę į Šventojo Tėvo ranką link dangaus karalystės. (rk)