Popiežiaus bendroji audiencija. „Via pulchritudinis“.

Tęsdamas jau prieš keletą mėnesių, dar pavasarį, pradėtą katechezių ciklą apie maldą, šį kartą popiežius Benediktas XVI į Kastelgandolfą atvykusiems maldininkams kalbėjo apie Dievo paieškas, bendravimą su Juo ir Jo kontempliavimą meno kūriniuose, apie Dievo link vedantį „grožio kelią“ – „via pulchritudinis“.

Turbūt jums teko stebint skulptūrą ar tapybos darbą, skaitant poeziją ar klausantis muzikos pajusti kaip širdį užlieja nepaprastai intensyvūs jausmai, gilaus džiaugsmo pojūtis, ir kartu suvokti jog tai „kalba“ ne pats iš medžiagos pagamintas meno kūrinys, ne raidės ir garsai, bet kažkas didesnio, kas sugeba paliesti širdį ir pakelti dvasią. Menas, - sakė popiežius, - sugeba išreikšti žmogaus skverbimąsi už to, kas regima ribų, perteikti jį kamuojantį begalybės troškimą. Menas – tai tarsi durys, atvertos į begalybę, į kasdienybės ribose netelpančius grožį ir tiesą. Meno kūrinys sugeba atverti žmogaus širdies ir proto akis, skatinti siekti aukštumų.

Esama ir tokių meno kūrinių, - tęsė Šv. Tėvas, - kurie yra tikrieji keliai, vedantys į Dievą, Grožio viršūnę, padedantys malda bendrauti su Dievu. Tai meno kūriniai, gimę iš tikėjimo ir tikėjimą išreiškiantys. Tokio kūrinio pavyzdys galėtų būti gotikinė katedra: mūsų žvilgsnį prikausto aukštyn kylančios vertikalios linijos, kurios kartu kelia aukštyn ir sielą; mes patys pasijuntame labai maži ir tuo pat metu trokštame pilnatvės. Taip pat ir romaninė bažnyčia tarsi pati savaime mus kviečia susikaupti ir melstis. Šitie nuostabūs statiniai tarsi alsuoja praeities kartų tikėjimu. Taip pat ir klausantis religinės muzikos kūrinio suvirpa mūsų širdies stygos, mūsų siela tarsi išsiplečia ir trokšta kreiptis į Dievą.

Popiežius pasidalijo ir asmeniniais išgyvenimais: „Atsimenu vieną Leonardo Bernsteino diriguojamą Bacho muzikos koncertą Miunchene. Paskutinio kūrinio pabaigoje, ne protu, bet širdimi pajutau, jog iš to ką tik girdėto kūrinio sužinojau kai ką labai svarbaus apie didžiojo kompozitoriaus tikėjimą ir tai mane skatino dėkoti Dievui“.

Kiek kartų paveikslai ar freskos, menininko tikėjimo vaisiai, savo formomis ar spalvomis, savo šviesa, mus skatina kreipti mintis į Dievą ir mus pačius ragina numalšinti troškulį prie grožio šaltinio. Buvo teisus didis menininkas Marcas Chagallas rašydamas, kad tapytojai ištisus amžius savo teptukus padažydavo Biblijos spalvų paletėje. Kiek kartų meno raiškos formos gali tapti progomis prisiminti Dievą, padėti melstis ar net paskatinti širdies atsivertimą. Garsusis prancūzų poetas, dramaturgas ir diplomatas Paul Claudel 1886 m. per Kalėdas užėjęs į Paryžiaus Notre Dame baziliką, suskambus Magnificat giesmei pajuto Dievo buvimą. Tą kartą į bažnyčią jis užėjo anaiptol ne dėl tikėjimo, bet priešingai – ieškodamas argumentų prieš krikščionybę, bet Dievo malonė perkeitė jo širdį.

Brangieji, - sakė popiežius katechezės pabaigoje, - visus jus raginu atrasti šito kelio svarbą, nes grožio kelias labai padeda mūsų maldai ir bendravimui su Dievu. Daugelyje pasaulio miestų ir kaimų sukaupti didžiuliai meno kūrinių lobiai, išreiškiantys tikėjimą ir bylojantys apie žmogaus ryšius su Dievu. Tad šių vietų lankymas, susipažinimas su meno vertybėmis tenebūnie tik proga praturtinti savo kultūrą, bet tetampa ir malonės akimirkomis, stimulu stiprinti mūsų ryšius ir intensyvinti dialogą su Viešpačiu. (jm)