Paskirtas naujas Šventojo Kapo ordino Didysis magistras

Popiežius Benediktas XVI priėmė kardinolo Johno Patricko Foley atsistatydinimą iš Jeruzalės Šventojo Kapo riterių Ordino Didžiojo magistro pareigų ir į jo vietą nauju Pro-Magistru paskyrė lig šiol Baltimorės arkivyskupijai vadovavusį arkivyskupą Edwiną Fredericką O’Brieną.

Jeruzalės Šventojo Kapo riterių ordinas save kildina iš vienuoliktojo amžiaus Jeruzalės Šventojo Kapo bazilikos kanauninkų, kurie ne tik meldėsi Kristaus palaidojimo vietoje, bet taip pat rūpinosi į Jeruzalę atvykstančiais maldininkais, o ilgainiui tapo vienu iš daugelio tuo metu Jeruzalėje susiformavusių karinių dalinių, saugojusių maldininkus ir vėliau gynusių krikščionišką Jeruzalę.

Vis dėlto, skirtingai negu Maltos ordinas ar Vokiečių ordinas, išsaugoję nenutrūkstamą tradiciją, Šventojo Kapo ordinas iki mūsų dienų neišliko. Jis buvo atkurtas tik devynioliktojo amžiaus vidury, ar tiksliau sakant, remiantis maldininkus Jeruzalėje kitados globojusių ir gynusių riterių tradicija, devynioliktojo amžiau viduryje buvo įkurta Jeruzalės Šventojo Kapo ordino vardu pavadina filantropinė organizacija, paskirtimi ir veikla susieta su Jeruzalės Bažnyčia.

Jeruzalės Šventojo Kapo riterių ordiną įkūrė popiežius Pijus IX 1847 m. bule “Nulla Celebrior” įkurdamas Jeruzalės lotynų patriarchatą. Kaip žinoma, Kristaus laikais Palestina buvo Romos valdžioje. Vėliau, Romos imperijai pasidalinus į dvi dalis, Palestina priklausė Bizantijai. Dar vėliau, besiplečiant islamo įtakai, ji atsidūrė musulmonų valdžioje. Kurį laiką Palestiną valdė iš Vakarų Europos atkeliavę ir musulmonus nugalėję riteriai, paprastai vadinami kryžiuočiais. Galiausiai vėl nugalėjo musulmonai ir iki pat pirmojo pasaulinio karo Palestina buvo Osmanų imperijos, tai yra Turkijos sudėtyje. Kai vienuoliktame amžiuje krikščionija suskilo, susipriešino Romai pavaldi Vakarų Bažnyčia ir Konstantinopolio patriarchui lojalios ortodoksiškos bendruomenės, Šv. Žemė atsidūrė Rytų krikščionijos sferoje. Tačiau ir po didžiosios schizmos, ir po musulmonų įsigalėjimo, Palestinoje, kartu su įvairių rytų apeigų krikščionimis, visą laiką gyvavo nedidelės katalikų bendruomenės. Katalikus globojo 1217 m. įkurta pranciškonų Šventosios Žemės kustodija. Jos vadovas, tituluojamas Siono Kalno gvardijonu, turėjo popiežiaus suteiktus įgaliojimus vadovauti visoms Palestinos katalikų bendruomenėms.

1847 m. įkurdamas Lotynų patriarchatą, popiežius Pijus IX „atkūrė“ ir Šventojo Kapo ordiną, kurio nariai įsipareigoja finansiškai remti Lotynų patriarchatą, tai yra Jeruzalės katalikų vyskupiją. Iš pradžių Ordino Didžiaisiais magistrais buvo skiriami Jeruzalės Lotynų patriarchai. Vėliau Didžiojo magistro titulas priklausė popiežiams, o nuo 1949 m. Jeruzalės Šventojo Kapo ordinui vadovauja popiežiaus skiriami kardinolai. Naujasis Ordino vadovas arkivyskupas Edwin Frederick O’Brien, kol nėra kardinolas, tituluojamas Didžiuoju Pro-Magistru. (jm)