33 metai nuo popiežiaus Jono Pauliaus I išrinkimo

Prieš 33 metus, 1978 metų rugpjūčio 26-ąją, antrąją konklavos dieną popiežiumi buvo išrinktas Venecijos patriarchas kardinolas Albino Luciani, kurio pontifikatas truko tiek pat, kiek ir šiemetinė išrinkimo sukaktis – tik 33 dienas. Ir vis dėlto, Jono Pauliaus I vardą pasirinkęs popiežius, spėjo įsiminti savo laiko tikintiesiems.

Geriausiai jį pažinoję italai suteikė štai tokį epitetą: „šypsenos popiežius“. Popiežiaus Luciani rami, skaidri, linksma šypsena, dar gerokai prieš išrinkimą į apaštalo Petro įpėdinius, buvo gerai žinoma tikintiesiems.

Ir jo bičiuliai bei bendražygiai ne kartą pasakojo kodėl Jonas Paulius I taip mėgo šypsotis: ne dėl formalaus etiketo, tačiau iš gilios širdies nuostatos. Pirmiausia dėl troškimo mylėti savo artimą. Būdamas Venecijos patriarchu, Luciani ne kartą sakė savo vyskupijos tikintiesiems, kad juos myli ir buvo įsitikinęs, kad be meilės negalėtų gerai atlikti savo ganytojo pareigų su tomis mažomis jėgomis, kurias turi.

Popiežius Luciani vertino šypseną, plačiau žiūrint, ir humorą tiesiog kaip žmogišką savybę, mėgo prajuokinti ir pats juoktis. Šypsena palydimi paprasti, bet esminiai žodžiai, pasakoja popiežiaus amžininkai, buvo jo būdas perduoti savo gyvenimo išmintį, pamokyti, padrąsinti ir įvertinti savo pašnekovus.

Žinoma, šypsena nepapasakoja visko apie Joną Paulių I, tad žvilgtelkime iš arčiau į šį pontifiką. Albino Luciani gimė 1912 metų spalio 17 mažame šiaurės Italijos miestelyje Beluno apskrityje. Išsigandus dėl kūdikio silpnumo ir dėl mirties pavojaus, tą pačią dieną pakrikštytas.

1928 metais tapo Beluno seminarijos auklėtiniu, o 1935 metais jau gavo kunigystės šventimus. Būdamas dar pats labai jaunas, 1937 metais toje pat seminarijoje pradeda dėstyti. 1958 metais paskiriamas Veneto vyskupu, gruodžio 27 dieną vyskupo šventimus priima iš popiežiaus Jono XXIII rankų šv. Petro bazilikoje Romoje. Sudalyvauja visose Vatikano II Susirinkimo sesijose (1962-1965 metais). 1970 metais, jau po popiežiaus Pauliaus VI skyrimo, įžengia į Veneciją kaip jos patriarchas. Dar po trijų metų pakeliamas kardinolu.

Pert tą laiką popiežius Luciani nusipelnė solidaus teologo ir puikaus teologinės tradicijos bei krikščioniškos literatūros išmanytojo vardo. Kalbėdami apie jo sugebėjimą paprastai, bet veiksmingai skleisti tikėjimo tiesas, mokyti ir pamokslauti, apžvalgininkai jį vadina „gimusiu katechetu“.

Jei Albino Luciani palikimas einant Venecijos patriarcho pareigas yra nemažas, tai trumpo pontifikato mokymas lengvai apžvelgiamas. Pirmiausia tai keturių bendrųjų audiencijų katechezės, kuriose Jonas Paulius I aptarė keturias dorybes – nuolankumą, įrašytą į jo popiežiškąjį herbą, ir tris dieviškąsias dorybes - tikėjimą, viltį ir meilę. Popiežius taip pat paliko penkis trumpus sekmadienio „Viešpaties angelo“ maldos apmąstymus. Prie to reikia pridėti devynias kalbas įvairioms auditorijoms, dvi homilijas, devynis laiškus ir žinias.

Jono Pauliaus I mirtis 1978 metais, naktį iš rugsėjo 27 į 28-ąją, buvo labai netikėta, sukrėtusi ir nuliūdinusi visą katalikišką pasaulį. Mirties priežastis - sustojusi širdis, nors sąmokslo teorijose besispecializuojantys rašytojai tuoj pat šią netikėtą mirtį apipynė įvairiausiomis legendomis.

Vis tik, kaip sakyta, pontifikato trumpumas neištrynė popiežiaus Jono Pauliaus vardo iš žmonių atminties. Taip pat ir dėlto, kad taip, kaip jis savo vardą pasirinko pagerbdamas du savo pirmtakus, Joną XXIII ir Paulių VI, taip padarė ir jo įpėdinis, pradėdamas savo ilgą tarnystę – Jonas Paulius II. (rk)