Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos laiškas Ramadano pabaigai

Su rugpjūčio pabaiga sutampa ir musulmonams švento Ramadano, pasninko ir maldos mėnesio pabaiga. Šia proga Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba pasveikino islamo išpažinėjus, savo žiniai suteikusi antraštę „Krikščionys ir musulmonai – ugdyti dvasinę žmogaus dimensiją“.

Tarybos pirmininko kardinolo Jean Louis Tauran ir sekretoriaus arkivyskupo Pier Luigi Celata pasirašytame laiške kreipiamasi į „bičiulius musulmonus“, linkint, kad Ramadano mėnesio dvasinės pastangos duotų daug vaisių.

Žmogaus dvasinės dimensijos tema pasirinkta todėl, kad krikščionims ir musulmonams ji yra pirminės svarbos, stovint priešais sekuliarizmo ir materializmo iššūkius. Žmogaus santykis su transcendencija, - pabrėžiama laiške, - nėra atsitiktinis ar laikinas faktas istorijoje, tačiau priklauso žmogaus prigimčiai. Netikime atsitiktinumu, bet esame įsitikinę, remdamiesi savo patirtimi, kad Dievas mus orientuoja mūsų kelyje.

Krikščionys ir musulmonai, virš jų skirtingumų, pripažįsta žmogaus asmens orumą, jo teises ir pareigas. Protas ir laisvė yra dovanos, kurios drąsina tikinčiuosius pripažinti šias bendras, ta pačia žmogaus prigimtimi pagrįstas vertybes.

Todėl šių moralinių ir žmogiškų vertybių perdavimas jaunoms kartoms taip pat yra bendras susirūpinimas. Mums tenka pareiga joms padėti atskleisti, kas yra gera, ir kas yra bloga, kad sąžinė yra gerbtina šventovė, kad dvasinės dimensijos auginimas daro žmones labiau atsakingais, labiau solidariais, labiau pasiruošusiais prisidėti prie bendrojo gėrio.

Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos laiške taip pat priduriama, kad pernelyg dažnai tiek krikščionims, tiek musulmonams tenka tapti sakralumo pamynimo liudytojais, patirti įtarumą dėlto, kad save vadina tikinčiais. Tegalima tik pasmerkti visas fanatizmo ir bauginimo formas, išankstines nuostatas ir polemikas, taip pat tikinčiųjų diskriminaciją socialiniame ir politiniame gyvenime, žiniasklaidos priemonėse.

Žinia užbaigiama taikos ir laimės, dvasinio atnaujinimo linkėjimais.

*

Paskelbus laišką, Vatikano Radijui kardinolas Tauran trumpai paaiškino jo intenciją. Pasak jo, keliaujant po visą pasaulį, taip pat ir musulmoniškuose kraštuose, jam gana aišku, jog visose visuomenėse pateikiama daugybė informacijos, tačiau trūksta apmąstymo. Ir musulmonų daugumos visuomenėse jaunosios kartos yra labai informuotos, tačiau joms sunku nuosekliai sudėlioti šias žinias. Todėl reikia tylos, ramybės, apmąstymo.

Juk iš tiesų, - pabrėžė kardinolas Tauran, - tarpreliginiame dialoge kalbasi ne religijos, o tikintieji, kurie priklauso įvairioms religijoms ir kultūroms. Todėl reikia teikti pirmenybę žmogiškiems santykiams, kontaktams. Taip tarpreliginis dialogas padės įveikti nesupratimo ir išankstinių nusistatymų mūrus, padės išmokti atsivėrimo kitam ir abipusės pagarbos, padės užmegzti draugystę.

Paklaustas apie netrukus vyksiančią konferenciją, kurioje kardinolas skaitys pranešimą apie tai, „Ar reikia bijoti islamo“, ganytojas atsakė, jog tvirti, tinkamai informuoti ir suformuoti krikščionys islamo nebijo. Bijo tie krikščionys, kurie yra „drungni“. Tačiau ši baimė gali būti sveika, jei paskatins savo krikščioniško tikėjimo gilesnį apsvarstymą. Islamas dažnai kelia baimę ir todėl, kad jo iš tiesų nepažįstame, vadovaujamės tik masinės žiniasklaidos klišėmis, o islamo daugialypiškumas netelpa mūsų mentaliteto schemose. Žinoma, religiškai motyvuotas terorizmas visada yra baugus ir visada turi būti stipriai pasmerktas.

Kalbėdamas apie už poros mėnesių Asyžiuje įvyksiantį pasaulio religijų atstovų susitikimą, kardinolas Tauran sakė, kad tai bus galimybė pagalvoti, ką kiekvienas, pagal savo tradiciją ir tikėjimą, gali duoti visuomenei. Juk, viena vertus, Dievas sukūrė žmogų, kad šis būtų laimingas, antra vertus, neįmanoma būti laimingiems vieni be kitų, juo labiau, vieniems nusiteikus prieš kitus.

Dar viena susitikimo Asyžiuje tema bus religijos laisvė. Jei kyla grėsmė šiai laisvei, ji kyla ir kitoms laisvėms. Visiškai nesuvokiama, kad 2011 metais tikintieji tebėra persekiojami, nubaudžiami netgi mirtimi vien todėl, kad yra tikintys. (rk)