Švč. M. Marijos ėmimas į Dangų – Žolinė

Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.

O Marija prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas! Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso. Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia. Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.

Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus. (Lk 1,39-56)

TAI, KĄ PADARĖ DIEVAS

Pačiame vasaros įkarštyje liturgija kviečia mus pažvelgti į Mariją, apmąstyti jos gyvenimo ir viso velykinio slėpinio išsipildymą: paėmimą į dangų.

Sakyčiau, kad labai reikšminga, jog šios šventės Mišių Evangelijos ištraukoje mūsų dėmesys kreipiamas į Marijos susitikimą su savo giminaite Elžbieta ir ypač į Marijos padėkos giesmę „Magnificat“: „Mano siela šlovina Viešpatį“. Šiuos žodžius Bažnyčia prisimena kiekvienos vakarinės maldos metu. Jie mums leidžia suprasti, kuo gyveno Marija, kaip ji sugebėjo besąlygiškai atsiduoti Dievo valiai.

Ko gero, reiktų pradėti nuo Apreiškimo.

Arkangelas Gabrielius pakartotinai apsilankė pas žemės gyventojus.

Pirmasis jo pasirodymas Jeruzalės šventykloje, kuomet buvo pranešta apie būsimąjį Jono Krikštytojo gimimą, buvo beveik katastrofa. Atrodytų, žinia buvo nuostabi: turi gimti toks lauktas ir trokštas sūnus, Jeruzalė, viso žydų tautos dvasinio gyvenimo centras, atrodė esanti pati tinkamiausia vieta, Šventų Švenčiausioji, kur pasirodė angelas, atliepė jo žodžiams, o Zacharijas buvo tikrai nuoširdus ir rūpestingas kunigas. Atrodytų, nebuvo įmanoma rasti geresnių sąlygų priimti tokią didžią naujiena, tačiau…

Namai užsisklendė baimėje ir laukime. Zacharijas nutilo iki tos akimirkos, kuomet ištars gimusio sūnaus vardą, o Elžbieta pasislėpė nuo žmonių akių, niekaip negalėdama patikėti ją ištikusia laime.

Arkangelas Gabrielius dar kartą siunčiamas pranešti žinios apie Mesijo gimimą, tačiau šiuo atveju aplinkybės atrodo visiškai tam nepalankios: Galilėją žydai vieningai vadina netikėlių kraštu, Nazaretas laikomas vietove, iš kurios negalima tikėtis nieko gero, ten nėra jokios šventyklos, o vien tik paprastas namelis, kuriame gyvena mergaitė, vardu Marija.

Kaip tik jai angelas praneša viltingą, tačiau drauge ir neįmanomą suvokti žinią: „Tu būsi Dievo Motina“. Marija, paprasta, Nazareto mergaitė, išgirdusi tuos žodžius, trumpai ištarė: „Tebus taip“.

Dievo Žodis buvo priimtas, o Marija tapo Dievo išganymo plano bendradarbe.

Zacharijas pernelyg rūpinosi atliekamomis apeigomis, pamaldumu ir viešėja nuomone. Marijos širdis buvo laisva, ji leidosi apglėbiama Dievo, todėl Dievas patikėjo jos rankoms savo Sūnų. Netenka nė abejoti, kad Marijos širdyje tuo metu buvo daug sumaišties, joje pynėsi džiaugsmas, paslaptis, nuostaba, baimė, troškimas, tačiau visa tai, susitikusi su Elžbieta, ji išreiškė labai trumpai: „Didžių dalykų padarė man Visagalis“.

Iš tiesų tai yra pats svarbiausias momentas: Marija aiškiai suvokia ir patvirtina, kad visa, kas vyksta, yra Visagalio Dievo darbas. Marija leidžia Dievui pasinaudoti ja, ji neša joje esantį Dievo Žodį. Ji vienintelė žmonijos istorijoje pradėta be gimtosios nuodėmės, kad galėtų tapti Dievo Motina, buvo paimta į dangų, kad drauge su savo Sūnumi ir toliau būtų išganymo bendradarbe ir tarpininke.

Šios dienos iškilmė kviečia žvelgti į Mariją, į jos „teesie“, į jos pasirengimą aukotis, į Dievo meilės plano įvykdymą paėmime į dangų, tačiau kartu turime suvokti, kad ši šventė gali likti nenaudinga, jei viskas mumyse liks, kaip ir buvę.

Ši šventė – tai paraginimas kiekvienam iš mūsų parašyti savąją „Magnifcat“.

Už ką mes šloviname Viešpatį? Ar suprantame, kokius didžius darbus Jis padarė mumyse?

Mons. Adolfas Grušas