Apsilankymas šventovėje – puiki proga susitikti su Kristumi

Kunigijos kongregacijos prefektas kardinolas Mauro Piacenza ir kongregacijos sekretorius arkivyskupas Celso Morga Iruzubieta kreipėsi į visų vyskupijų ganytojus ir į vyskupijose veikiančių vietinių šventovių rektorius, primindami šventovių svarbą tikinčiųjų maldingumo ugdymui ir vyskupijos mastu vykdomai sielovadai, ypač atsižvelgiant į naujojo evangelizavimo keliamus reikalavimus. Nors laiškas Vatikane paskelbtas jau šį penktadienį, jo oficiali data – rugpjūčio 15-oji, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmė, ypatingai pažymima daugelyje Dievo Motinai dedikuotų šventovių.

Laiškas pradedamas priminimu kaip šventovių sielovadines funkcijas apibrėžia Bažnyčios teisė. Kanonų teisės kodekse sakoma, jog šventovėse tikintieji turi būti aprūpinti gausiomis išganymo priemonėmis; turi būti jiems stropiai skelbiamas Dievo Žodis; turi būti deramai puoselėjamas liturginis gyvenimas, ypač Eucharistijos ir Atgailos sakramento šventimas, taip pat turi būti kultivuojamos sveikos liaudies pamaldumo formos (plg. kan. 1234, §1). Kanoninė norma pateikia labai vertingą specifinės sielovadinės veiklos šventovėse sintezę, kuria reikėtų stropiai vadovautis visose vietinėse bažnyčiose veikiančiose šventovėse.

Kunigijos kongregacijos laiške toliau rašoma, jog šventovių vaidmuo ypač svarbus dabartiniais plintančios sekuliarizacijos laikais. Net ir dabartiniame maldingumui nepalankiame visuomenės gyvenimo kontekste, šventovės išlieka vietomis, kuriose žmogus gali pajusti Dievo meilę ir jo išganingą artumą. Pasitraukęs iš kasdienio gyvenimo šurmulio ir rūpesčių, šventovėje tikintysis gali atgauti dvasines jėgas ir sustiprinti pasiryžimą eiti tikėjimo keliu.

Šventovėse taip pat ypatingiau ir garsiau turi skambėti Dievo Žodis. Jo skelbimas visada turi būti esminė sielovados dalis. Ypač svarbu, kad šventovėse praktikuojamose įvairiose liaudies pamaldumo formose būtų pakankamai vietos Dievo Žodžio skelbimui, kad visos liaudies pamaldumo formos būtų įkvėptos Dievo Žodžio.

Šventovėse taip pat turi būti išlaikytas deramas liturgijos ir kitų maldingumo formų santykis. Rožinio malda, Kryžiaus kelias ir kitos maldingumo formos yra labai svarbios. Be jų krikščioniškojo dvasingumo istorija nebūtų turtinga. Tačiau negalima užmiršti, kad kiekvieno tikinčio žmogaus dvasinio gyvenimo centre turi būti Eucharistija. Jos negali nei atstoti, nei pavaduoti jokia kita maldingumo rūšis. Eucharistijos šventimas turi būti kiekvienos šventovės liturginio gyvenimo širdis. Turi būti taip pat sudarytos sąlygos adoruoti Švenčiausiąjį Sakramentą.

Dar vienas svarbus šventovėse vykdomos sielovados aspektas, kurį savo laiške pabrėžia Kunigijos kongregacijos vadovai, tai Dievo gailestingumas, kuriuo žmogus apdovanojamas Susitaikinimo sakramente. Šventovės turi būti ypatingos Dievo gailestingumo ir žmonių susitaikinimo su Dievu vietos. Jose visą laiką turi būti kunigų, pasiruošusių patarnauti žmonėms klausyklose. Nuodėmklausiai turi būti gerai pasirengę, susipažinę su naujausiu Bažnyčios mokymu bioetikos ir santuokinės moralės srityje; klausydami išpažinčių jie turi vengti savo privataus požiūrio skelbimo, bet privalo ištikimai vadovautis tuo ką tiki ir ką skelbia Bažnyčia.

Šventovės žavi ir traukia žmones. Apie tai liudija vis didėjantys jas lankančių piligrimų skaičiai. Dažnai šventoves lanko ir žmonės, kurių tikėjimas ir ryšys su tikinčiųjų bendruomene susilpnėjęs. Apsilankymas šventovėje jiems gali būti puiki proga vėl susitikti su Kristumi. Tad, šventovėse nevalia improvizuoti, bet reikia išmintingai, dėmesingai ir su meile priimti visus jas lankančius piligrimus ir palydėti juos asmeninių ieškojimų kelyje, - sakoma Kunigijos kongregacijos vadovų laiške, adresuotame vyskupams ir šventovių rektoriams. (jm)