Kaip spręsti Bažnyčios krizę?

Jau daugybę kartų kalbėta apie katalikų Bažnyčios krizę Europoje, turinčią daug sluoksnių. Pirmiausia, tai masinė sekuliarizacija, visuomenių ir asmenų nukrikščionėjimas ir gyvenimas taip, tarsi Dievo nebūtų. Per kelis dešimtmečius daugelyje Europos regionų sumažėjo praktikuojančių krikščionių skaičius, ištuštėjo seminarijos.

Kaip išeiti iš šios krizės, išspręsti įvairias jos dimensijas? Kaip atsakymą į šį klausimą dažnai girdime pasiūlymus – Bažnyčios viduje ir išorėje - radikaliai reformuoti bažnytines institucijas, taisykles, liturgiją, prisitaikant prie dominuojančių kultūrinių srovių ir prie demokratinių taisyklių.

Tačiau yra ir kitas požiūris – tikras Bažnyčios atnaujinimas ir krizės išsprendimas nepasiekiamas paprasčiausiai pertvarkant institucijas ir taisykles. Tikra reforma visada susijusi su gyvu ir tikru tikėjimu. Būtent tokia yra popiežiaus Benedikto XVI principinė vizija sprendžiant dabartines katalikų Bažnyčios Europoje krizes, mano vienas iš autoritetingiausių Šventojo Sosto ir Bažnyčios aktualijų apžvalgininkų Italijoje Sandro Magister.

Jis priminė 1999 metais įvykusią diskusiją tarp Benedikto XVI, tuomet dar kardinolo, ir prancūzų kardinolo Pierre Eyt, Bordeaux arkivyskupo.

Ši diskusija kilo po garsios kardinolo Ratzingerio paskaitos viename iš seniausių Europoje Sorbonos universitete (1999 lapkričio 27). Šioje paskaitoje Benediktas XVI kalbėjo būtent apie krikščionybės situaciją ir krizę.

Paskaitoje jis pabrėžė, kad „jėga, kuri pavertė krikščionybę pasauline religija, yra proto, tikėjimo ir gyvenimo sintezė“. Krikščionybė nepaneigė, tačiau perėmė antikinio pasaulio racionalumą ir naujai jį interpretavo tikėjimo šviesoje, išplėtojusi naują Dievo, kaip Proto ir Meilės vienybės sampratą, naują etiką ir naują gyvenimo būdą.

Tačiau kodėl šiandien ši sintezė nebėra įtikinama, priešingai, ne vieno akyse ji atrodo antiracionali? Vienas iš motyvų – pats šiandieninis racionalumas yra pasikeitęs, yra kitas ir kitoks. Jis nebelinkęs pripažinti vienos tiesos, tačiau teigia daug kelių ir neišvengiamai neigia krikščionybės pretenziją būti „teisinga religija“.

Tai, kardinolo Ratzingerio vertinimu, yra gilioji krikščionybės Europoje krizės šaknis. To šviesoje šiandieninės vidinės krikščionybės krizės tik antroje vietoje priklauso nuo institucinių problemų. Tiksliau sakant, ir institucinės problemos išauga iš tos pačios šaknies. Žinoma, tai nereiškia, kad reikia atsisakyti praktinio veikimo, tačiau bandant iš esmės atsakyti į krizę reikia naujai grįsti krikščionybės racionalumą, o per tai ir krikščioniško gyvenimo praktiką.

Į šias įžvalgas prancūzų katalikų dienraštyje „La Croix“ replikavo kardinolas Eyt (1999 gruodžio 9).

Pasak jo, kardinolo Ratzingerio analizėje apie gamtos, proto, žmogaus, meilės, etikos, Dievo sintezę Bažnyčios doktrinoje „užmirštas“ esminis teisės elementas, kartu su teisės prievartiniu aspektu, nuo pat pradžių lydėjęs krikščionybę. Teisė ir institucinės problemos nėra „antraeilės“ arba „išvestinės“, tačiau vienodos svarbos su kardinolo Ratzingerio iškelta tiesos problema. Juo labiau, kad kartais teoriniai debatai gali ir palaukti, o „institucinės“ ir su jomis susijusių asmenų problemos dažnai turi būti sprendžiami nedelsiant.

Neilgai trukus dienraštyje „La Croix“ (1999 gruodžio 30) pasirodžiusiame Benedikto XVI atsakyme kardinolui Eyt rašoma, kad jei proto ir tikėjimo sintezė yra tikrai pradinis krikščionybės pasirinkimas, teisės elementas iš tiesų svarbiu tapo vėliau, nuo IV amžiaus.

Tačiau čia už istorinį aspektą svarbiau tai, kad „institucijos gali gyvuoti tik tada, jei palaikomos bendrų pamatinių įsitikinimų ir jei aiškios vertybės, nuo kurių priklauso jų tapatybė“. Pasak kardinolo Ratzingerio, būtent nebesutarimas dėl šių vertybių aiškumo yra tikroji šiandienos krizės priežastis.

„Kardinolas Eyt man pagrįstai primena apie institucinius sprendimus, kuriuos turiu priimti beveik kiekvieną dieną. Bet būtent tada ryšys (tarp vertybių ir institucijų) man tampa akivaizdus. Nuo momento, kai (...) sprendimai (...) nebegali pasikliauti bendru supratimu, jie neišvengiamai suvokiami kaip represyvūs ir, galiausiai, lieka neveiksmingi“, rašė kardinolas Ratzingeris. (rk)