Krikščionys Sirijoje atsidūrė tarp dviejų frontų

Paskutinių dienų įvykiai Sirijoje sukėlė tarptautinės bendruomenės protestus – prezidentui Basharui al-Assadui lojalių karinių pajėgų sunkioji technika puola Hamos miestą. Šaudoma iš tankų pabūklų, mėtomos granatos. Pranešama, kad vien sekmadienį Hamoje žuvo mažiausiai 120 žmonių. Reaguojant į tai, Europos Sąjunga, JAV, Jungtinių Tautų Organizacija žada skelbti arba jau paskelbė sankcijas Assado režimui.

Neramumai Sirijoje prasidėjo kartu su taip vadinamąja „arabų pavasario“ banga 2011 metų pirmoje pusėje. Šį banga nusirito per šiaurės Afrikos ir arabų pusiasalio valstybes, spontaniškai gimusiems judėjimams reikalaujant politinių ir socialinių permainų, laisvių ir teisių. Kai kuriose šalyse, kaip Tunise ir Egipte, valdantieji režimai buvo priversti pasiduoti ar bent keistis, atsistatydino šias šalis dešimtmečiais valdę lyderiai.

Sirijoje taip pat gyvavo vieno prezidento ir vienos partijos režimas. Dabartinis prezidentas Bashar al-Assad šalį valdo nuo 2000 metų, o šį postą „paveldėjo“ iš savo tėvo, Hafezo al-Assado, prezidentavusio beveik tris dešimtmečius.

Prasidėjus neramumams ir nepavykus jų užgniaužti iš pat pradžių, Assado režimas pasiūlė keletą nuolaidų, pavyzdžiui, įteisinti daugpartinę sistemą, tačiau opozicijos ir sukilėlių nuomone, pasiūlyta buvo per mažai arba nerimtai, siekiant vilkinti laiką. O gatvių susirėmimuose lazdas palaipsniui pradėjo keisti ginklai. Kaip minėta, tarptautinė bendruomenė pasmerkė režimo kariuomenės veiksmus prieš civilius. Kita vertus, pranešama apie ne vieną atvejį, kai ir sukilėliai, sučiupę neginkluotus civilius, Assado rėmėjus, juos negailestingai nužudė.

Daug Artimųjų Rytų politikos apžvalgininkų valdančiojo režimo ir sukilėlių susidūrimus aprašo kaip alavitų ir sunitų konfliktą. Alavitai yra nedidelė islamo atšaka, kuriai priklauso prezidentas Bashir al-Assad ir kurios rankose buvo sutelkta didžiausia politinė, administracinė ir karinė valdžia. Tuo tarpu didžioji dauguma sirų yra musulmonai sunitai, sutelkę ekonominę galią.

Sirijos krikščionys atsidūrė tarp šių dviejų frontų. Nors krikščionys Sirijoje sudaro apie 10 procentų visų šalies gyventojų, kurių skaičius siekia beveik 20 milijonų, reikia paminėti, kad krikščionybė Sirijoje nėra monolitiška. Čia veikia net vienuolika įvairių tradicijų Bažnyčių, ortodoksų ir katalikų. Kai kurių bendruomenių šaknys labai senos ir siekia pirmuosius krikščionybės amžius.

Bažnyčios, suprantama, į dabartinius konfliktus nesikiša, tačiau ne paslaptis daug jų narių ganėtinai simpatizavo Assado režimui dėl to, kad jis gerbė religijos laisvę. Sirija jau nuo seno nusipelniusi „policinės valstybės“ statuso, tačiau krikščionių bendruomenės tikino, kad jų gyvenimas nebuvo itin varžomas musulmonų daugumos visuomenėje – musulmonai, skaičiuojant įvairių atšakų išpažinėjus, sudaro apie 86 procentus šalies gyventojų, o sunitai apie 74 procentus.

Neramumų pradžioje ne vienas krikščionių lyderis išreiškė nuogąstavimą, kad valdžios pasikeitimas, ypač radikalaus islamizmo atėjimas, gali sutrikdyti dabartinę tarpreliginės santarvės pusiausvyrą. Jie taip pat griežtai atmetė Vakarų intervencijos galimybę, sakydami, kad nenori antro Irako, kuriame karo sužadinti politiniai ir etnoreliginiai konfliktai labai skaudžiai smogė krikščionių bendruomenėms.

Vis dėlto dabartinis susirėmimų lygis palieka vis mažiau galimybių likti neutraliais. Viena vertus, Bažnyčių narius, ypač jaunuolius, pasiekia susirėmimų aistros, įvykiai kuriuose, vienoje ar kitoje pusėje, dalyvauja jų draugai musulmonai. Juo labiau, kad pastarieji atvirai kviečia juos prisidėti, sakydami, kad jų siekiamos permainos nebus kokiais nors būdais antikrikščioniškos. Iš kitos pusės, prievartos veiksmai peržengė savigynos ir tvarkos palaikymo funkcijas, tapo nebeproporcingi ir nepateisinami, tad krikščionių lyderiams tenka pareiga tai pasmerkti, nors ir žinant, kad tai nebus gerai sutikta dabartinėje atmosferoje, kurioje bet kokia kritika gali lengvai būti pavadinama išdavystės aktu. (rk)