Liepos 28 dieną Indijoje, Delyje, buvo surengta eisena už dalitų teises, prieš tai
eisenos dalyviams paskelbus trijų dienų pasninko ir bado akcijas. Eisenoje dalyvavo
ne tik katalikai, kitų konfesijų krikščionys, bet ir musulmonai, nes jų teisės taip
pat pažeidžiamos.
Dalitai yra buvę „neliečiamieji“. Ilgus amžius Indijoje gyvavo
griežta kastų sistema, kurios žemiausias laiptelis buvo beteisiai „neliečiamieji“.
Pasak kai kurių, tiksliau būtų sakyti, kad „neliečiamieji“ buvo už kastų sistemos
ribų, kartais net nelaikomi pilnaverčiais žmonėmis.
Po Antrojo pasaulinio karo
Indija pasirinko demokratinės ir sekuliarios valstybės kelią, milžiniški kastų skirtumai
konstitucijoje buvo panaikinti, tačiau ir toliau gyvavo visuomenėje, pasireikšdami
kasdieninėje diskriminacijoje. Pavyzdžiui, aukštųjų kastų atstovai dar ilgai jautė
pareigą atlikti ritualinį apsivalymą, jei jų daiktus paliesdavo buvęs „neliečiamasis“.
Buvo daug atvejų, kai aukštos kastos atstovas išvengdavo bausmės dėl buvusio „neliečiamojo“
nužudymo būtent todėl, kad pastarasis buvo laikomas beverčiu net ir policijos ar teismo
pareigūnų akyse, dažniausiai patiems priklausančių vienai iš aukštesnių kastų. Dėl
to buvę „neliečiamieji“ save šiandien dažnai vadina „dalitais“ – tai reiškia „prispaustieji“.
Šiandien, ypač miestuose, kastų skirtumai gerokai išblukę, bet toli gražu neišnykę.
Tačiau
tiesa ir tai, kad Indijos valdžia ėmėsi vadinamosios „pozityviosios diskriminacijos“
politikų – norėdama pagerinti buvusių „neliečiamųjų“ situaciją, pagreitinti jų, kaip
pilnaverčių piliečių įsiliejimą ir dalyvavimą visuomenės gyvenime, skyrė jiems darbo
vietų, pareigų administracinėse ir politinėse institucijose kvotas.
Vis tik
ir čia diskriminacijos neišvengta. Šios kvotos skirtos tik induistų, budistų ir sikhų
dalitams, o krikščionys ir musulmonai yra aplenkti. Kadangi tai įtvirtinta įstatyminiais
potvarkiais, krikščionių ir musulmonų kolona liepos 28 dieną žygiavo su manifestais,
reikalaudami lygių teisių visiems.
Pasak katalikiškos žinių agentūros „Asianews“,
eisenoje dalyvavo apie 10 tūkstančių žmonių, tarp kurių apie penkiasdešimt katalikų
vyskupų. Tarp dalyvių buvo ir kardinolas Oswald Gracias, Bombėjaus arkivyskupas. Eisenai
vadovavo Delio arkivyskupas Vincent M. Concessao, kuris jau tris dešimtis metų dalyvauja
judėjime už dalitų teises.
Dalitų diskriminaciją reikėjo ir vis dar reikia
įveikti ir pačios Bažnyčios viduje. Jei, iš vienos pusės, Bažnyčios doktrina įtvirtina
radikalią lygybę tarp visų tikinčiųjų bendruomenės narių, iš kitos pusės, socialiniai
stereotipai turi savo svorį. Pavyzdžiui, pasitaikydavo, kad šv. Mišiose dalitai ir
aukštesnių kąstų krikščionys susėsdavo atskirai. Ilgą laiką indų vyskupai buvo tik
iš aukštesnių kastų. Tai, viena vertus, paaiškintina tuo, kad bet kurioje visuomenėje
lyderiais lengviau tampa tie, kurie gimė ir užaugo labiau pasiturinčiose šeimose,
nuo pat jaunumės galėję išvystyti savo talentus, bet, kita vertus, tiesa ir tai, kad
gabiems ir geriems kunigams buvo vengiama skirti atsakingas pareigas, jei būdavo kilę
iš buvusių „neliečiamųjų“. Ne tik dėlto, kad jiems būtų sunku veikti ir atstovauti
Bažnyčią visuomenėje, nepagarbiai žiūrinčioje į dalitus, bet ir dėl panašių nuostatų
pačios bažnytinės bendruomenės viduje. Vis tik per pastaruosius dešimtmečius tokios
nuostatos buvo nuosekliai trinamos ir padėtis tikrai pasikeitė. Štai, vienas iš katalikų
Bažnyčios Indijoje vadovų ir pagrindinių lyderių, Bombėjaus kardinolas Gracias yra
dalitas. (rk)