Marokas. Ar pavasaris taip pat ir Bažnyčiai?

Ką atneš Bažnyčiai per šiaurės Afriką ir arabų pusiasalį nusiritusi masinių judėjimų, kuriuose daugiausia dalyvavo jaunuoliai, banga, pavadinta „arabų pavasariu“, paplovusi pamatus ne vienam ilgamečiui režimui ir jų lyderiams, išreiškusi teisingumo, lygybės, teisių, pagarbos ir orumo troškimą? Šį klausimą svarsto visos tuose kraštuose gyvenančios krikščionių bendruomenės.

Neseniai apie tai svarstė Tuniso arkivyskupas Maroun Elias Lahham, savo mintis sudėjęs į ilgą sielovadinį laišką nedidelei, 22 tūkstančių Tuniso katalikų bendruomenei. Jis linkėjo, kad šalis taikiai pergyventų pereinamąjį laikotarpį, kad atsakingieji nepasiduotų amžinoms galios, pinigų ir valdžios pagundoms, kad laisvių ir teisių laimėjimai neaplenktų krikščionių bendruomenės ir jos dalyvavimo šalies gyvenime.

Apie tai, ką Bažnyčiai Maroke gali reikšti „arabų pavasaris“ rašė ir Rabato arkivyskupijos ganytojas Vincent Landel, liepos mėnesio arkivyskupijos žurnale „Ensemble“. Tuniso ir Maroko katalikų bendruomenės panašios. Jos beveik vienodo dydžio, didelė dalis katalikų yra trumpam ar ilgam darbo reikalais iš Europos ir kitų kraštų atvykę žmonės. Praktiškai visi kiti gyventojai yra musulmonai.

Visi buvome nustebinti, Maroko katalikams rašo arkivyskupas Landel, Tunise prasidėjusių įvykių, kurių dvasia pasklido per visus Artimuosius Rytus ir pasiekė mus. Daug kartų skaitėme ir girdėjome, kad tai „arabų pavasaris“.

Pasak jo, žodis „pavasaris“ asocijuojasi su atgyjančia gamta, su žydėjimu, su naujomis gėlių spalvomis, regimomis net nuogų akmenų lauke. Tai matydami ir patys žmonės jaučiasi žvaliau.

Tiesa, kad vienoje ar kitoje šalyje įsiliepsnojo prievarta, tačiau kitur pavasaris tikrai atėjo. Ir argi nereikia ruoštis, su viltimi, priimti to naujo gyvenimo vaisius, kurie išaugs iš dabartinių žiedų?

Negalima likti tik žiūrovais, kai viskas keičiasi. Dabar yra laikas atverti širdis naujiems dalykams, tai galioja net ir tiems, kurie Maroke tik laikinai – negalima likti abejingiems tiems dalykams, kurių trokšta juos priimanti tauta, pabrėžia Rabato arkivyskupas.

Jis linkėjo, kad per musulmonų visuomenę nusiritęs atsinaujinimo vėjas pasiektų ir Bažnyčią Maroke – žadindamas gyvą tikėjimą, dalyvavimą bendruomenių gyvenime, sakramentų priėmimą, dėmesį artimui, iniciatyvas švietimo institucijose, liudijimą apie savo viltį musulmonų bendruomenėje. „Arabų pavasaris“ ir tokie su juo susiję žodžiai, kaip „laisvė, teisingumas, lygybė, sąžiningumas, dalyvavimas“ krikščionims nėra tušti ir negali jų nepraturtinti, rašo Maroko vyskupas.

Kitame, šiek tiek anksčiau duotame komentare jis teigiamai įvertino naująją Maroko konstituciją, kuri buvo priimta liepos 1 dieną. Ji numato demokratiškesnę politinę santvarką, sumažina monarcho politinį monopolį, aiškiai įtvirtina lyčių lygybę, civilines, politines, kultūrines teises, o taip pat ir religijos laisvės teisę. (rk)