Massimo Introvigne. Su tragedija Osle krikščionybė nesusijusi
Kalbant apie pasibaisėtiną tragediją Norvegijoje, jaunam norvegui Andersui Behringui
Breivikui susprogdinus automobilį-bombą Oslo centre, o vėliau nušovus dešimtis jaunuolių,
dalyvavusių Norvegijos leiboristų partijos jaunimo stovykloje šalia Oslo esančioje
saloje, pirmiausia reikia gedėti aukų ir melstis už jas, - rašo Massimo Introvigne,
italų sociologas, taip pat naujų religinių ir ezoterinių judėjimų ekspertas, neseniai
paskirtas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) pirmininko asmeniniu
atstovu kovojant su rasizmu, ksenofobija ir diskriminacija prieš krikščionis ir kitų
tikėjimų atstovus. Savo komentare jis aptaria Anderso Breiviko pretenziją būti „krikščioniu
fundamentalistu“. Taip jį, savo pradiniuose komentaruose, pavadino ir kai kurie Norvegijos
policijos pareigūnai, šį epitetą pakartojo tarptautinė spauda.
Tačiau teroristas,
pasak sociologo, nei su krikščionybe, nei su krikščionišku fundamentalizmu nieko bendro
neturi, kaip aiškėja iš gausių jo komentarų, paliktų ar publikuotų interneto forumuose
ir svetainėse.
Terminas „krikščioniškas fundamentalizmas“ turi aiškią istorinę
kilmę. Jo ištakos yra 1910 ir 1915 metais JAV protestantų aplinkoje išspausdinti poleminiai
veikalai, kuriuose buvo kritikuojamos kai kurios protestantiškos liberalios teologijos,
neigiamas istorinis-kritinis Biblijos interpretavimas, biologinė evoliucija. Taigi,
šis fundamentalizmas, beje, dažnai antikatalikiškas, susijęs su pažodiniu Biblijos
interpretavimu, ignoruojant šiuolaikines humanistines disciplinas.
Iš Anderso
Breiviko paliktų užrašų aišku, kad jis nieko bendro su krikščionišku fundamentalizmu
neturėjo. Pirmiausia, jis buvo Norvegų masonų ordino, šv. Jono ložės Osle narys. Žinoma,
tai nereiškia, kad masonai kaip nors susiję su teroristiniu aktu, tačiau joks protestantas
fundamentalistas niekad netaptų masonu, priešingai, būtų jiems priešiškas.
Viena
iš pagrindinių Breiviką užvaldžiusių idėjų yra kova prieš islamą ir jo plitimą per
emigraciją. Jo svarstymai susiję su religija taip pat priklauso nuo anti-islamizmo
idėjos. Antai, jis rašo, kad būdamas penkiolikos metų paaugliu pasikrikštijo Norvegijos
liuteronų Bažnyčioje, tačiau vėliau jos atsisakė dėlto, jog ji esą pasidavė daugiakultūriškumo
ir pro-islamistinėms ideologijoms. Tada jo žvilgsnis kuriam laikui nukrypo į katalikų
Bažnyčią. Bet ir šioji susilaukė panašaus pasmerkimo, kadangi ji, vadovaujama esą
„korumpuoto ir neteisėto“ popiežiaus Benedikto XVI, veda tarpreliginį dialogą. Dar
kitame komentare Breivikui visa krikščionybė, kurios vieninteliai teigiami aspektai
buvo paveldėti iš pagonybės, yra „didesnė grėsmė už marksizmą“, kurio taip pat itin
nemėgo. Teroristas įsivaizdavo, kad, eliminavus tarpreliginio dialogo vedlius protestantus
ir katalikus, galėtų būtų sušauktas „Didysis Europos krikščionių kongresas“ ir gimti
nauja “Europos bažnyčia“, žinoma, anti-islamiška.
Breivikas deklaruojasi
Izraelio valstybės šalininku, beveik ją garbina. Motyvas vėlgi yra anti-islamistinis.
Izraelis su savo karinėmis pajėgomis esąs tikras kovos su islamu pavyzdys. Tuo pačiu
jis išreiškia savo neapykantą hitleriniam nacistiniam režimui. Tačiau tai jam nesutrukdė
įsirašyti į neo-nacistinį forumą, kuriame jis įtikinėjo kitus, kad jei Hitlerio mintys
apie vakariečių etninį pranašumą buvo teisingos, tai jo klaida buvo nesuprasti, kad
žydai yra vakariečiai gryniausia prasme. Tad jei reikėjo kovoti, tai ne prieš žydus,
o prieš Artimųjų Rytų musulmonus.
Pasak Introvigne, atrodo, kad Breivikui nesvetimos
kai kurios masoniškos ir ezoterinės teorijos apie mistinę šiaurės Europos tautų ir
Izraelio vienybę. Pagal šias teorijas, šiaurės tautos yra prarastųjų žydų genčių palikuonys,
taigi, patys tikri „žydai“.
Iš to, kas pasakyta, iš kitų Breiviko minčių samplaikos
aišku, kad krikščionybė - „fundamentalistinė“ ar ne – su teroristu ir jo beprotiškomis
idėjomis susijusi tik tiek, kiek jis ją, nutolęs nuo tikrovės įsivaizdavo šalininke
brutalioje kovoje su islamu.
Todėl, pasak Massimo Introvigne, reaguojant į
Oslo tragediją, reikia vengti „fundamentalistų krikščionių“ stigmatizavimo, jų vaizdavimo
nusikaltėliais ir potencialiais teroristais. Nereikia pasiduoti lengvai plintančiam
stereotipui, kai kaltė asmenims priskiriama dėl tariamo bendrumo, klijuojant bendrą
etiketę – pavyzdžiui, jei krikščionis pasisako prieš abortą, tai jis jau ekstremalus
fundamentalistas, o kadangi taip charakterizuotas žmogus įvykdė išpuolį Osle, tai
ir potencialus teroristas. Tačiau tokiu atveju „fundamentalizmo“ terminas taptų antikrikščioniškos
diskriminacijos įrankiu. (rk)