Šventasis Sostas rengia atsakymą Airijai. Kvietimas objektyviai diskusijai ir komentarai
Po ataskaitos apie Cloyne vyskupijoje nagrinėtus nepilnamečių lytinio išnaudojimo
atvejus, Airijoje kilo dar viena didžiulė pasipiktinimo katalikų Bažnyčia banga, o
Airijos premjeras Enda Kenny parlamentinėje diskusijoje apie Cloyne vyskupiją nepagailėjo
itin griežtų žodžių tiek Bažnyčios, tiek Šventojo Sosto atžvilgiu, pastarajam esą
nurodžiusiam airių vyskupams nepranešti atsakingoms valstybės institucijoms apie nepilnamečių
lytinio išnaudojimo atvejus.
Šventojo Sosto spaudos salės direktorius t. Federico
Lombardi penktadienį žurnalistams pakartojo, kad netrukus bus pateiktas Šventojo Sosto
atsakymas į šį kaltinimą.
„Patvirtinu, kaip jau buvo sakyta, kad Šventasis
Sostas tinkamai atsakys į Airijos vyriausybės iškeltą klausimą, liečiantį Ataskaitą
apie Cloyne vyskupiją. Bet kokiu atveju linkėtina, kad dabar vykstančios diskusijos
apie tokias dramatiškas temas vyktų objektyviai, prisidedant prie to, kas pirmiausia
turi būti visų širdyse – vaikų ir jaunuolių saugumo“, - kalbėjo t. Lombardi, pridurdamas,
jog reikia pasitikėjimo ir bendradarbiavimo reformos tiek visuomenėje, tiek Bažnyčioje.
Liepos
13 dieną paskelbtoje ataskaitoje apie Cloyne vyskupiją aprašoma, kaip buvo tiriami
skundai dėl vaikų lytinio išnaudojimo 1996 - 2009 metų laikotarpiu devyniolikos kunigų
atžvilgiu. Tyrimo pradžia pasirinkti tie metai, kai Airijos vyskupų konferencija priėmė
gaires apie Bažnyčios griežtą reagavimą į nepilnamečių lytinio išnaudojimo atvejus.
Verta patikslinti, kad didžioji dalis skundų praneša apie senesnius, prieš keliolika
ar net keliasdešimt metų nuo jų įteikimo vykusius įvykius, kai kurie iš skunduose
minimi kunigai jau buvo mirę, nebesant galimybės iš jų pačių išgirsti paaiškinimų.
Ataskaitos rengėjų nuomone, vyskupija, kuriai per visą tyrimo apimamą laikotarpį
vadovavo vyskupas John Magee, prieš du metus atsistatydinęs, į skundus reagavo aplaidžiai
ir nerūpestingai. Faktiniai duomenys yra tokie – vyskupija policijai pranešė apie
šešis skundus, o apie devynis, kurie tikrai turėjo būti pranešti, nutylėjo. Likusių
keturių kunigų atžvilgiu bylos nepradėtos dėl nesurinktų nusikaltimo įrodymų. Kalbant
apie Šventąjį Sostą, minimas apaštalinio nuncijaus, 2000 metais mirusio Luciano Storero
laiškas, parašytas 1997 metais. Jame rašoma apie „rimtas dvejones“ dėl Airijos vyskupų
konferencijos 1996 metų gairių ir dėl jose numatytos pareigos perduoti skundus policijai.
Šio
laiško citavimas sukėlė daug įtūžio ir kraštutines reakcijas – antai, pasigirdo balsų,
kad reikia nutraukti diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu, o dar keletas kitų
prakalbo, jog reikia įstatymu įsakyti kunigams pranešti apie lytinį išnaudojimą, net
jei apie tai išgirstų išpažinties metu. Tokie siūlymai, beje, pralenkia net ir labai
antikatalikiškus istorinius režimus, kurie vis tik į išpažinties paslaptį nesikėsino.
Kunkuliuojant tokiam įtūžiui, verta pabrėžti t. Lombardi kvietimą išlaikyti
objektyvumą diskusijose. Prieš pasirodant oficialiai Šventojo Sosto reakcijai, jau
daug apžvalgininkų, komentatorių, tai pat ir dvasininkų nurodė, kad reakcijos prieš
Bažnyčią ir Vatikaną yra pernelyg kategoriškos ir iškreiptos.
Viena vertus,
objektyvumas reikalauja pripažinti, kad tikrai kunigų tarpe buvo nepilnamečių išnaudotojų
ir vyskupų, kurie apie tai sužinoję, deramai nereagavo. Tai, prisiimdamas pilną atsakomybę,
pripažino ir buvęs Cloyne vyskupas Magee, beje, pilnai bendradarbiavęs su ataskaitos
apie Cloyne vyskupiją rengėjais. Iš kitos pusės, tas pats objektyvumas sako, kad absoliuti
dauguma kunigų su nepilnamečių išnaudojimu visiškai nesusiję, priešingai, jie lygiai
taip pat pasipiktinę konfratrų poelgiais, kaip ir visi kiti.
Kalbant konkrečiai
apie Cloyne vyskupiją, priešiškuose komentaruose dažnai praleidžiama, kad pirmiausia
pačios Bažnyčios Airijoje komisija, kontroliuojanti 1996 metų gairių taikymą, parengė
ir viešai paskelbė ataskaitą apie blogą praktiką ir gairių ignoravimą Cloyne vyskupijoje,
kaip ir 2001 metų Šventojo Sosto Tikėjimo mokymo kongregacijos reikalavimų negerbimą.
Tuo tarpu kitose vyskupijose normų ir reikalavimų laikytasi.
Kalbant apie nuncijaus
laišką, prieš kelias dienas jį komentavo Vatikano spaudos salės direktorius. Jis paaiškino,
kad, skaitant pilną tekstą, aišku, kad nuncijaus laiške rūpestis buvo ne nusikaltusių
dangstymas, o Airijos Bažnyčios dokumento ir kanonų teisės numatomų procedūrų neatitikimai,
kurie vėliau galėtų pakenkti bylų eigai. Tai tikrai teisėta pastaba, kurią klaidinga
interpretuoti - tiek Bažnyčios viduje, tiek išorėje - „nurodymu“ kaip nors toleruoti
nepilnamečių lytinį išnaudojimą, nespręsti tokio pobūdžio bylų, nekalbant jau apie
tai, kad laiškas nėra oficiali direktyva ir neturi galios „nurodyti“.
Kitas
veiksnys – tuometinės bažnytinės juridinės praktikos požiūriu, dėl lytinio išnaudojimo
į valstybės institucijas turėjo kreiptis auka ar jos artimieji, nepaisant to, ar nusikaltimas
senas ar nesenas. Šiandien pripažinta, kad šis požiūris nebuvo pakankamas, apie galimą
nusikaltimą turi pranešti ir vyskupas, atitinkamai valstybės normoms. Tačiau šios
normos priimtos visai neseniai. Tad kiek prasminga valstybei prikaišioti, kad vyskupas
nusižengė įstatymui nedarydamas to, ko iš jo iki visai neseniai šalies įstatymai ir
nereikalavo daryti?
O italų sociologas Massimo Introvigne jau ne pirmą kartą
atkreipia dėmesį į kitą aplinkybę: per padidinamąjį stiklą žiūrima ir labai aštriai
vertinama keliolika atvejų susijusių su kunigais, o per tą patį laikotarpį už katalikų
Bažnyčios institucijų ribų įvykę šimtai, gal tūkstančiai nepilnamečių lytinio išnaudojimo
atvejai visuomenėje ignoruojami, nutylimi, užmirštami. Pasak sociologo, tai rodo,
jog kritikuojant katalikų Bažnyčią veikia ne tik teisėtas rūpestis vaikų saugumu,
bet ir ideologiniai faktoriai. (rk)