Arkivyskupas Lahham. Šventoji Tuniso istorija

Tunise prasidėjo tai, ką šiandien apžvalgininkai vadina „arabų revoliucija“ arba „arabų pavasariu“ – per arabų šalis šiaurės Afrikoje ir arabų pusiasalyje nusiritusią pokyčių, teisių, laisvės reikalavimų bangą, vienur greitai ir galingai viską nuplovusią, kitur atsimušusią į pasipriešinimo uolas.

Lūžio momentas Tunise buvo 2011 metų sausio 14 diena, kai po 23 metų valdžios pasitraukė prezidentas Zine El Abidine Ben Ali.

Praėjus nuo to laiko jau septyniems mėnesiams, daug politinių, ekonominių, sociologinių analizių bando paaiškinti tai, kas įvyko Tunise ar kitose arabų šalyse, daug kitų bando nuspėti, kas laukia ateityje, netolimoje ir tolimoje. Kaip pasibaigs manifestavusio jaunimo teisingumo, orumo, demokratijos, žodžio, minties ir spaudos laisvės reikalavimai? Ką laimės naują kvėpavimą įgijusios islamistinės partijos? Kas užpildys atsiradusią politinę ir socialinę tuštumą, kokia kryptimi pakryps dabartinė sumaišties situacija?

Tačiau apie naująjį Tunisą galima pasakyti žvelgiant tikėjimo ir Bažnyčios akimis? Kaip naujoje situacijoje turi elgtis krikščionių bendruomenė? Šiuos klausimus savo sielovadiniame laiške nedidelei Tuniso katalikų bendruomenei, sudarytai vos iš 22 000 tikinčiųjų, gyvenančių arabų musulmonų daugumos visuomenėje, kelia Tuniso arkivyskupas Maroun Elias Lahham.

Pirmiausia, pasak arkivyskupo Lahham, reikia atsiminti tai, ką dažnai linkstame pamiršti – Bažnyčia neegzistuoja sau ar dėl savęs. Ji yra Dievo pakeleivė. Ji turi mylėti pasaulį taip, kaip Dievas myli, turi žvelgti į pasaulį Dievo žvilgsniu.

Dabartinę situaciją Bažnyčia Tunise turi priimti su nuolankumu. O būti nuolankiu reiškia pasidaryti mažu ir neturtingu taip, kaip mokė apaštalas Paulius – su atvirumu, su nuostaba priimti visada iš Dievo ateinančią gyvenimo ir ateities dovaną. Yra ir kitas nuolankumo aspektas – kaip dovaną priimti gyvenimą musulmonų daugumos visuomenėje, liudijant, iš vienos pusės, savo gyvenimu apie gautą iš Dievo dovaną Jėzuje Kristuje, iš kitos pusės, turtinant savo ir Bažnyčios gyvenimą per islamo tradicijų supratimą.

Šiandien Bažnyčia Tunise turi džiaugtis ir tam yra mažiausiai keli motyvai. Pirmiausia tai, kad esame Gerosios Naujienos nešėjai. Antra, kad tunisiečiai, krikščionių broliai, išsivaduoja iš priespaudos ir gauna dešimtmečius neigtas teises. Taip pat teisę ieškoti naujų gyvenimo ir tikėjimo kelių, galbūt pasibeldžiant į krikščionių duris. Dar vienas džiaugsmo motyvas – malonė krikščionims tapti tiltu tarp dviejų pasaulių, dviejų kultūrų – vakarų ir arabų.

Dievas veikia ne tik kiekvieno asmens, bet ir kiekvienos tautos gyvenime, rašo arkivyskupas Lahham. Tai nereiškia, kad ta tauta turi būti krikščioniška. Tai reiškia, kad Dievas paslaptingu būdu pasilenkia prie kiekvienos tautos, dalyvauja jos gyvenime, jos istorijoje. Tad kiekvienos tautos istorija taip pat yra „šventoji istorija“, susieta su Dievu. Šia prasme, įsitikinęs arkivyskupas, kančios, kurias ištvėrė tunisiečiai, teisingumo ir orumo troškimas yra susiję su Jėzaus Kristaus kančia, mirtimi ir prisikėlimu. Kaip krikščionys tikime, kad istorija nėra absurdiška, tačiau turi dievišką prasmę, nors šiandien mums nesuvokiamą.

Kai kas, rašo ganytojas, lygino Tuniso dabartinę istoriją su išrinktosios tautos egzodu iš Egipto, su Dievo vedimu kertant Raudonąją Jūrą ir išsivaduojant iš Egipto vergovės. Panašiai šiandien revoliucija buvo tas perėjimas, su Dievo pagalba, per Raudonąją Jūrą, vaduojantis iš tironijos ir priespaudos. Tačiau nereikia pamiršti, kad kol išrinktoji tauta pasiekė Pažadėtąją Žemę, ilgai ir sunkiai klaidžiojo dykumoje. Tas laukia ir Tuniso, trokštančio pasiekti savąją teisingumo, taikos, laisvės žemę.

2011 metų spalio 23 bus sušaukta konstitucinė asamblėja, kuri paruoš ir priims naują konstituciją, po to seks referendumas, nauji savivaldos ir prezidento rinkimai, priminė artimiausius politinius šalies gyvenimo įvykius arkivyskupas Lahham.

Anot jo, krikščionių bendruomenė linki, kad Tunisas sėkmingai išgyventų pereinamąjį laikotarpį, demokratizuojant šalį. Ši sėkmė priklausys nuo to, kaip pavyks įveikti amžinuosius gundymus, kuriuos dykumoje patyrė pats Jėzus – galios, turėjimo, pinigų. Krikščionys yra už islamo atskyrimą nuo valstybės, tuo pat metu pritardami nuostatai, kad visuomenė remiasi ir maitinasi religinėmis vertybėmis, Tuniso atveju, islamiškomis. Šiuo požiūriu Bažnyčia viliasi, kad naujajame Tunise bus rastas būdas suderinti islamo vertybių ir modernybės, laisvės reikalavimus. Krikščionių bendruomenė tikisi, kad galės, gerbdama kitus ir pati būdama gerbiama, dalyvauti šalies gyvenime. (rk)