Bažnyčia kovoje prieš AIDS - „Gerojo Samariečio“ fondas
Šventojo Sosto dienraštis „l’Osservatore Romano“ kalbino ilgametį Popiežiškosios medicinos
darbuotojų sielovados tarybos pareigūną Jean-Marie Mupendawatu, prašydamas papasakoti
apie „Gerojo Samariečio“ fondo veiklą. Monsinjoras Mupendawatu, po dviejų dešimčių
metų darbo Medicinos darbuotojų sielovados taryboje, prieš keletą dienų buvo paskirtas
jos sekretoriumi. Tai antrasis postas pagal nešamą atsakomybę.
Monsinjoras
Mupendawatu, pats kilęs iš Demokratinės Kongo Respublikos, priminė „Gerojo Samariečio“
fondo įkūrimo aplinkybes ir misiją – ekonomiškai padėti ligoniams, ypač sergantiems
AIDS. 2004 metais fondą įsteigė popiežius Jonas Paulius II, vėliau jo administravimą
pavesdamas Popiežiškajai sveikatos sielovados tarybai.
„Gerojo Samariečio“
fondas darbuojasi ekonomiškai silpnuose kraštuose, neturinčiuose galimybių pasirūpinti
visais savo ligoniais. Konkrečiai fondas siunčia vaistus į sanitarinius punktus, ligonines,
sveikatos priežiūros centrus, kuriuose rūpinamasi AIDS prevencija ir jau užsikrėtusiųjų
slauga. Dažniausiai šios institucijos priklauso katalikų Bažnyčiai.
Čia galima
paminėti 2008 metų duomenis, pagal kuriuos net 27 procentai AIDS prevencijos ir slaugos
srityse visame pasaulyje dirbančių medicininių institucijų buvo katalikiškos.
Praktika
jau parodė, kad antiretrovirusiniai vaistai iš tiesų veiksmingi kovoje su AIDS ir
gerokai prailgina ligonių gyvenimo trukmę. Tačiau jų tiekimas dar labai ribotas. Tad
„Gerojo Samariečio“ fondas užsako šių vaistų tiekimą ten, kur jų itin trūksta. Pavyzdžiui,
subsaharinėje Afrikoje yra zonų, kur šie vaistai pasiekia tik penkis procentus AIDS
ligonių. „Gerojo Samariečio“ fondas yra sudaręs sutartį su viena medicinos kompanija
dėl vaistų tiekimo. Mėnesiui ligonio gydymas antiretrovirusiniais vaistais kainuoja
apie 12,5 euro, metams apie 150 eurų.
Monsinjoras Mupendawatu pabrėžė, kad
fondas gyvuoja iš aukų ir kad aukos pasiekia ligonius „neaptrupėjusios“, nesumažėjusios
dėl administracinių išlaidų. Tai įmanoma dėl plataus katalikiškų medicinos institucijų,
parapijų, vyskupijų, nunciatūrų tinklo, per kurį įmanoma paramą perduoti ir sunkiau
pasiekiamuose regionuose. Sprendimai dėl paramos priimami bendrai – apie tai sprendžia
Popiežiškosios sveikatos sielovados tarybos pirmininkas, du tarybos pareigūnai ir
keturi vyskupai iš tų šalių, kurios labiausiai kenčia nuo AIDS epidemijos.
Pasak
Sveikatos sielovados tarybos sekretoriaus, greta tiesioginės pagalbos ligoniams per
konkrečius projektus, fondas rūpinasi ir pažinimo sklaida. Jis minėjo neseniai Vatikane
vykusią tarptautinę konferenciją apie AIDS, kurioje dalyvavo ir nekatalikiškų organizacijų
vadovai, dirbantys kovos su AIDS srityje, mokslininkai, politikai. Konferencijoje
daug dėmesio skirta ne tik medicininiam aspektui, kovos su AIDS politikoms, bet ir
etinėms problemoms.
Fondas „Gerasis Samarietis“ gali nuveikti daug daugiau,
kombinuojant visų bažnytinių institucijų, vaistų gamintojų, valstybės ir sveikatos
sektoriaus institucijų jėgas, - įsitikinęs monsinjoras Mupendawatu.
Jis išvardijo
visą eilę konkrečių uždavinių. Pirmiausia, didinti vaistų tiekimą sergantiems AIDS.
Šie vaistai prailgina ligonių gyvenimo tikimybę dviem dešimtimis metų. Šiame kontekste,
antra, reikia geros medicininio ir slaugos personalo formacijos, ypač tuose regionuose,
kur AIDS epidemijos lygis aukštas. Nepaprastai padėtų diagnozės ir analizės laboratorijų
tinklo sukūrimas ir išplėtimas. Toliau reikia plėsti prevencines ugdymo programas,
čia gali padėti katalikiškų mokyklų tinklas. Tačiau nereiškia pamiršti, kad šie uždaviniai
negali būti atskirti nuo bendro kraštų socioekonominio lygio, nuo kovos su kraštutiniu
skurdu ir socialine atskirtimi. (rk)