Šeštadienį paskelbta nepriklausoma Pietų Sudano Respublika. Šių metų pradžioje vykusiu
referendumu ir šį šeštadienį paskelbtu oficialiu valstybės įsikūrimo aktu, tikimasi
užversti vieną skaudžiausių pokolonijinės Afrikos istorijos puslapių. Vadinamajame
antrajame Sudano pilietiniame kare, vykusiame nuo 1982 iki 2005 m. žuvo daugiau kaip
milijonas žmonių. Prieš šešerius metus karas formaliai baigėsi, Chartumo valdžia pripažino
Pietų Sudano autonomiją, tačiau liko daug atvirų klausimų – nesugebėta pasidalinti
prieiga prie gamtos resursų, visų pirma naftos. Pastaroji problema dar ir dabar neišspręsta,
tačiau Pietų Sudano tapimas nepriklausoma valstybe ir tarptautinės bendruomenės tarpininkavimas
suteikia rimtesnes garantijas dar atvirų klausimų sprendimui.
Šeštadienį paskelbtą
naują valstybę tą pačią dieną pripažino daugelis pasaulio šalių, pradedant Jungtinėmis
Amerikos Valstijomis ir paties Afrikos žemyno valstybėmis. Taip pat ir Šventasis Sostas
Pietų Sudano nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse paskelbta nota pareiškė, jog palankiai
priims laukiamą naujos valstybės pasiūlymą užmegzti oficialius dvišalius santykius.
Pietų
Sudano nepriklausomybę džiugiai sutinka vietinė katalikų bendruomenė. Nors pagrindinė
pastaraisiais dešimtmečiais vykusio konflikto priežastis buvo siekimas kontroliuoti
gamtines žaliavas, kuriomis Sudanas turtingas, neantraeilis konflikto motyvas buvo
ir dideli etniniai, kultūriniai ir religiniai skirtumai tarp pietų ir šiaurės. Sudano
šiaurėje gyvena arabai musulmonai, jų rankose buvo ir centrinė Chartumo valdžia. Pietuose
gyvena juodaodžiai, kurių dauguma yra krikščionys, nemaža dalis katalikai. Kaip Vatikano
radijui duotame interviu sakė šiaurinio Sudano sostinės Chartumo arkivyskupas kardinolas
Gabriel Zubeir Wako, šiandien reikia ypatingo susiklausymo ir geranoriškumo, kad taikaus
ir teisingo gyvenimo šansas nebūtų prapuldintas. Turime padėti visiems mūsų žmonėms
suprasti, jog ateitis jų rankose, jog taika yra labai brangi vertybė ir jos nevalia
išsižadėti.
Pietų Sudano ateitis visų pirma pačių sudaniečių rankose, bet ne
tik jų. Ką tik įsikūrusi nauja valstybė yra viena skurdžiausių pasaulyje. Tiesa, ji
turi daug gamtos resursų, tačiau, kad galėtų jai naudotis reikia ir sutarimo su Šiaurės
Sudanu, ir didelių investicijų iš užsienio. Taip pat reikia beveik nuo pagrindų sukurti
kone visas valstybines infrastruktūras, kas irgi įmanoma tik su tarptautine pagalba.
Viena rimčiausių naujos valstybės užduočių – pabėgėlių reintegravimas. Šiandien Pietų
Sudane gyvena apie 8 milijonai žmonių. Karo metais į šiaurę arba į kaimynines šalis
pasitraukė apie 4 milijonai ir dabar jie nori sugrįžti į naują gyvenimą pradedančią
savo gimtinę. (jm)