Keturioliktasis eilinis sekmadienis

Anuo metu Jėzus bylojo:„Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti. Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt 11,25-30)

PALAIMINTI VARGŠAI

Žodžius, kuriuos girdime skaitant šio sekmadienio Mišių evangelijoje, Jėzus ištarė tada, kai Jo žemiškasis gyvenimas buvo pasiekęs tam tikrą krizės tašką.

Duonos ir žuvų padauginimas, nežiūrint paviršutiniško minios susižavėjimo, ženklino ir Jėzaus pralaimėjimo pradžią. Kalbėdamas apie save, kaip duoną, Viešpats atskleidė daugeliui nesuvokiamus Dievo planus. Minios, klausydamos apie Jėzaus Kūną, kaip maistą, ir Kraują, kaip gėrimą, tų žodžių nepriėmė rimtai ir netgi suabejojo Jėzaus psichine sveikata. Dar blogiau: nemaža Jėzaus mokinių dalis pasitraukė, ir netgi artimieji, susirūpinę paskutiniais įvykiais, pradėjo kalbėti, kad su Jėzumi darosi kažkas negero ir nusprendė pargabenti Jį namo, į Nazaretą.

Kaip tik tokiose aplinkybėse ir gimė nuostabi šio sekmadienio Evangelija.

Tą dieną Jėzus, apsižvalgęs aplinkui, pamatė, kad Jį tesupa nedidelė grupelė mokinių, susidedanti iš paprastų, kitų niekinamų, atstumtų žmonių: „prakeikti žmonės,“- pasakytų vyriausiasis kunigas,- „kurie nepažįsta Įstatymo“.

Be abejo, paprastas žmogus negalėjo net išvardinti virš šešių šimtų žydų religijos įstatymų, kurie, aukštųjų kunigų nuomone, buvo būtini, norint pasiekti išganymą. Todėl „tyrieji“ fariziejai ir smerkė tokius žmones, nes šie nežinojo įstatymų ir nemokėjo taip elgtis, kad patiktų Dievui.

Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna…

Tačiau Jėzus šia situaciją vertina visiškai kitaip. Jo žodžiais tariant, kaip tik vargšai, paprasti eiliniai žmonės yra Dievo karalystės dalininkai. To nesuprato išmintingieji, fariziejai, Rašto aiškintojai, sadukiejai ir kunigai, bet vien tik pažemintieji.

Kaip tik todėl Jėzus džiaugiasi ir aukština dangaus Tėvo logiką: Dievas savo malone ir išmintimi apdovanoja ne pasipūtusius išminčius, bet tuos, kurie iš šios žemės nieko nelaukia ir nesitiki.

Taip, pasaulis apdovanoja turtinguosius, protinguosius ir išmintinguosius. Tarpusavio konkurencija, beatodairiškas kultūrinio ir ekonominio pranašumo siekimas mūsų visuomenėje iš jos išstumia daugybę žmonių, palikdami juos gyvenimo šalikelėje. Nekreipiama dėmesio nei į turimus nuopelnus, nei į nuoširdų siekį kažką gero padaryti kitų labui. Vyraujanti pasaulinė naujoji tvarka, paremta vien tik ekonominiais išskaičiavimais, besiekianti išsivaduoti iš bet kokių moralės varžtų, nepalieka vietos žmogiškumui.

Jauni žmonės, baigę studijas, ne kartą yra priversti imtis nieko bendro su jų pasirengimu neturinčio darbo, nes arogantiškai ir trumparegiškai į juos žvelgiantys savininkai nemato ar veikiau nenori įžvelgti jaunimo galimybių. Bent kiek vyresnio amžiaus žmogus kartais negali rasti ir to paprasto darbo, nes jų akys nebe tokios žvitrios ir rankos kiek pailsusios…

Kaip tik į juos: pralaimėjusius, nugalėtus, kurie neturi nieko daugiau, tik savo troškimus, ir kreipiasi Dievas. Jis prabyla ir į tuos, kurie patiria gyvenimo sunkumus, kuriems atrodo, kad jau viską prarado ir nebėra, kas paduotų ranką…

Tą akimirką, kai žemiškoji Jėzaus misija, atrodytų, veda link pralaimėjimo, Išganytojas aiškiai sako, kad kaip tik tie, pralaimintys, žvelgia į Dievo akis.

Pats Jėzus patiria savotišką pralaimėjimą, atmetimą iš savo sekėjų pusės. Jam pačiam tenka peržvelgti savo planus, sugretinti visus įvykius ir juos nušviesti tikėjimo šviesa.

Jis ir mus kviečia drauge su Juo prisiimti jungą: lengvą, nes pats tą naštą žada dalytis su mumis.

Kaip sako Šventasis Raštas, vargšai ir beturčiai palaiminti ne todėl, kad jie tokie yra, bet todėl, kad juose Dievas susitinka su žmonija.

Tikriausiai pasauliui reikia krizių bei pralaimėjimų, nes skausme dar labiau sušvinta tiesa…

Mons. Adolfas Grušas