Ketvirtadienio rytą buvo įteiktos „Ratzingerio premijos“. Kas yra teologija?
Popiežiaus Benedikto XVI įsteigta premija už nuopelnus puoselėjant tikėjimo ir mokslo
ryšius šiemet apdovanoti trys mokslininkai – ankstyvosios krikščioniškosios raštijos
tyrinėtojas italas Manlio Simonetti, ispanas teologas Olegario Gonzalez ir austras
teologas Maximilian Heim.
Premijų įteikimo proga sakytos popiežiaus Benedikto
XVI kalbos santrauka:
Premijų įteikimas suteikia man progą kelti fundamentalų
klausimą: kas gi iš tiesų yra teologija? Tradicija moko, kad teologija yra tikėjimo
mokslas. Bet čia vėl gi kyla klausimai: Ar tai įmanoma? Ar čia nesama prieštaravimo?
Argi mokslas nėra tikėjimo priešingybė? Argi tikėjimas neišnyksta užleisdamas vietą
mokslui? Ar galima vadinti mokslu tokį mokslą, kuris yra priklausomas nuo tikėjimo
ar net jam pavaldus?
Šitie klausimai buvo rimta problema jau viduramžių teologijai,
o moderniųjų laikų mokslo samprata ją dar radikaliau suformulavo ir padarė kone neišsprendžiama.
Tai paaiškina dėl ko moderniaisiais laikais teologija persikėlė į istorijos sritį,
čia bandydama naujai įrodyti savo moksliškumą. Reikia su dėkingumu pripažinti, kad
šioje srityje buvo daug nuveikta, krikščioniškoji žinia buvo pristatyta naujoje šviesoje
ir tai leido pamatyti jos neparastą turtingumą. Vis dėlto, jei teologija pasitraukia
į praeitį, šiandieninis tikėjimas lieka tamsoje. Vėliau bandyta pabrėžti teologijos
sąsajas su psichologija ir sociologija ir šitaip įrodyti jos praktinį naudingumą gyvenime.
Tai, žinoma, svarbu, tačiau vien tokio praktinio naudingumo, susieto su įvairiais
humanistiniais mokslais, bet neturinčio savojo tvirto pagrindo, nepakanka. Šitie keliai
padeda spręsti pavienes problemas, bet neatsako į svarbiausią klausimą: tai, ką mes
tikime, yra tikra ar ne?
Teologija kelia tiesos klausimą. Tiesa yra teologijos
esmės ir pamatas. Čia gali mums ateitį į pagalbą garsioji Tertulijono frazė: Kristus
nesako „aš esu paprotys“, bet sako: „aš esu tiesa“. Krikščionybė nuo pat pradžių aiškiai
pabrėžia glaudų ryšį tarp „Logoso“, tiesos ir tikėjimo. Šis ryšys visada kėlė ir šiandien
kelia daugybę klausimų. Sunku juos čia išsamiai aptarti, tad apsiribosiu tik viena
trumpa pastaba.
Šv. Bonaventūras kalba apie du proto naudojimo būdus, kurių
vienas nesuderinamas su tikėjimo prigimtimi, o kitas jai priklauso. Esama proto despotizmo,
„violentia rationis“, kuris yra aukščiausias visko teisėjas. Šitaip suvokiamą protą
sunku suderinti su tikėjimu. Ką šv. Bonaventūras šituo nori pasakyti? Apie ką čia
kalba – paaiškina Psalmė. Dievas sako savo tautai: „(Dykumoje) jūsų protėviai gundė
mane, – jie mane bandė, nors buvo matę mano darbus“ (Ps 95,9). Čia kalbama apie dvejopą
santykį su Dievu. Jie „matė“ Dievo darbus, bet to jiems nepakako. Dėl to jie Dievą
„bandė“. Dievas tardomas, tampa eksperimento objektu. Šitoks proto naudojimas viršūnę
pasiekė moderniaisiais laikais. Eksperimentas šiandien laikomas vienintele moksliška
racionalumo forma. Ko negalima patikrinti eksperimento būdu, tas atmetama kaip nemoksliška.
Šitaip suvokiant protą buvo nuveikti didžiuliai darbai ir nieks nenori neigti jų svarbos.
Tačiau toks proto naudojimas yra ribotas. Dievo neįmanoma ištirti eksperimento būdu.
Jis yra Subjektas, pažįstamas asmeniniu bendravimu. Tokia jo asmens esmė.
Bonaventūras
kalba ir apie kitokį proto naudojimą, privalomą tuomet kai keliami didieji klausimai
apie mūsų žmogiškumą. Tikėjimas padeda protui atsiverti tam, kas dieviška, leistis
vadovaujamam tiesos meilei, trokšti pažinti Dievą. Čia iniciatyvą parodo Dievas, įdėjęs
į žmogaus širdį troškimą ieškoti jo veido. Tad teologijos esmei priklauso ir tam tikras
nuolankumas, kurio dėka mes leidžiame, kad pats Dievas mus vestų. Tačiau kartu ji
ir glaudžiai susijusi su protu. (jm)