Popiežius aukojo šv. Petro ir Pauliaus iškilmės Mišias: „Ne tarnai, bet draugai“ – šitie žodžiai yra kunigo gyvenimo programa

Trečiadienio rytą popiežius Benediktas XVI Šv. Petro bazilikoje aukojo šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės Mišias. Šiemetinė Romos Bažnyčios globėjų iškilmė Šventajam Tėvui ypatinga, nes jis, Petro Įpėdinis, taip pat minėjo 60 metų sukaktį nuo tos dienos, kai jam buvo suteikti kunigo šventimai. Svarstymams apie kunigystę, apie tai kas ji yra ir kaip jis asmeniškai ją suvokia, Benediktas XVI skyrė nemažą dalį Mišių metu sakytos homilijos.

„Jau nebevadinu jūsų tarnais; jus aš draugais vadinu“ (plg. Jn 15,15). Praėjus šešiasdešimčiai metų nuo šventimų, - sakė popiežius, - mintyse dar girdžiu šituos žodžius, kuriuos aną dieną, jau silpnoku balsu, mums tarė didis Arkivyskupas kardinolas Faulhaberis. Krikštu ir Sutvirtinimu Viešpats mus pakviečia pas save, priima į Dievo šeimą. Tačiau šventimų akimirką įvyksta kažkas dar didesnio. Jis mane priima į ratą tų savo artimiausių bičiulių, su kuriais jis kalbėjosi per Paskutinę Vakarienę. Priima į gretas tų, kuriuos Jis gerai pažįsta ir kurie Jį gerai pažįsta. Jis man suteikia galią daryti tai, ką tik jis, Dievo Sūnus, gali daryti – atleisti nuodėmes. Žinau, kad ši galia remiasi jo auka už mūsų nuodėmes. Žinau kokia atleidimo kaina: Jo kančia, jo nužengimas iki pat purviniausio mūsų nuodėmių dugno. Jis nužengė į mūsų nusikaltimų naktį, nes tik šitaip buvo įmanoma ją perkeisti. Įgaliodamas atleisti nuodėmes, jis man leidžia akies krašteliu matyti kokia gili yra nuodėmės praraja ir kokia begalinė jo meilė žmogui. Jis į mano lūpas įdeda Eucharistijos konsekravimo žodžius. Jis tiki, kad aš sugebėsiu skelbti jo Žodį ir teisingai jį aiškinti šiuolaikiniams žmonės. Jis pasitikimi manimi. Jis save man atiduoda.

„Ne tarnai, bet draugai“ – šitie žodžiai yra kunigo gyvenimo programa. Bet kas gi yra draugystė? „Idem velle, idem nolle“ – „to paties norėti ir to paties nenorėti“, - sakydavo senovėje. Draugystė – tai minčių ir valios bendrumas. Jis mane pažįsta. Aš nesu anonimas begalinėje visatoje. Jis mane asmeniškai pažįsta. O aš? Ar aš jį pažįstu? Draugystė, kurią jis mano dovanoja, reiškia tik viena: jis nori, kad ir aš jį kuo geriau pažinčiau, kad ieškočiau jo Šventajame Rašte, Sakramentuose, maldoje, šventųjų bendravime, žmonėse, su kuriais susitinku, kuriuos jis man siunčia. Draugystė tai ne tik pažintis, bet visų pirma valios bendrumas. O tai reiškia, kad mano valia turi vis labiau panašėti į jo valią, kad aš turiu vis tobuliau daryti tai ko jis nori. Jo norai negali būti man svetimi, tačiau aš neturiu jam aklai paklusti. Mano draugystė su juo reiškia, jog mano valia vienijasi su jo valia, kad jo norai tampa mano norais. Panašėdamas į jį aš vis labiau tampu savimi.

Po šitų mąstymų apie kunigystę, popiežius Benediktas kreipėsi į Mišiose, kaip kasmet per Petrines, dalyvavusią Konstantinopolio Bažnyčios delegaciją ir jos narius paprašė nuvežti nuoširdžius sveikinimus patriarchui Baltramiejui I.

Ypatingu sveikinimu Šventasis Tėvas taip pat kreipėsi į arkivyskupus metropolitus, atvykusius į Romą priimti iš popiežiaus rankų palijaus – vilnonės juostos, simbolizuojančios jų vienybę su Romos vyskupu. Ant pečių uždedamas palijus, - sakė jiems popiežius, - visų pirma byloja apie Viešpaties jungą, kuris yra „saldus“, dėl to, kad tai tarnavimo tiesai ir meilei jungas.

Galiausiai popiežius Benediktas dar kartą dėkojo visiems, šią dieną kartu su juo dėkojantiems už kunigystės dovaną. Dėkoju Viešpačiui už jo draugystę man ir mums visiems, - sakė Šventasis Tėvas.

* * *

Netrukus po Mišių pabaigos, popiežius pasirodė apaštališkųjų rūmų lange ir vadovavo kartu su šv. Petro aikštėje buvusiais maldininkais kalbėtai Vidudienio maldai. „O Roma felix“ – „laimingoji Roma“, giedame šiandien, minėdami šio miesto globėjus šventuosius Petrą ir Paulių, - sakė popiežius Benediktas. Petro išpažintas tikėjimas yra Bažnyčios pamatas. „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16,16). Petras pirmuoju tarp apaštalų buvo paskirtas Dievo valia. Taip pat ir kunigystė yra Dievo suteikiama malonė. „Ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“ (Mt 16,17). Taip nutinka tam, kuris atsiliepia į Viešpaties pašaukimą ir paaukoja jam visą savo gyvenimą. Ir aš mielai atsimenu savo pašaukimą, šiandien minėdamas kunigystės šešiasdešimtmetį. Esu dėkingas Viešpačiui už pašaukimą ir už man skirtą tarnystę. Dėkoju visiems kas už mane šia proga ypatingai meldžiasi adoruodami Švenčiausiąjį Sakramentą ir prašydami, kad Viešpats visai Bažnyčiai suteiktų daugiau jėgų laisvai skelbti Evangeliją. (jm)