Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės)

Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. (Jn 6, 51–58)

KŪNAS IR KRAUJAS, mons. Adolfas Grušas:

Šiandien mes esame kviečiami susimąstyti apie Dievą, pagalvoti, ką darome kiekvieną sekmadienį.

Kad iš tiesų sugebėtume tai suvokti, nesumenkindami ir nesupaprastindami, kad pajėgtume atversti savo širdis, mums reikia Šventosios Dvasios pagalbos. Mums reikia Šventosios Dvasios įkvėpimo, nes tai, kas sudaro Kristaus buvimo pasaulyje centrą: Žodžio ir Eucharistijos stalas, džiaugsmingas susitikimas su Prisikėlusiuoju, įgalinęs pirmuosius kankinius paliudyti; „Mes negalime nešvęsti Viešpaties dienos“, kelionės Duona, Viešpaties Vakarienė, kuri paklusniai ir ištikimai buvo kartojama nuo pirmųjų amžių, šiandien geriausiu atveju tapo kiek varginančiu įpročiu, kartojama ceremonija. Gaila, bet šie laikai padarė neigiamą įtaką ir mūsų tikėjimo praktikai,- panašu, kad nebesuvokiame susitikimo su Dievu prasmės, nebejaučiame laimės dėl to, kad su mumis yra pats Viešpats, kuris yra laužoma, visiems dovanojama Duona.

Kas atsitiko? Kodėl taip sunku dalyvauti tikėjimo šventime? Kodėl mus supantys žmonės pernelyg dažnai yra tik nebylūs liudininkai, su kuriais neturime kuo pasidalyti?
Šiandien yra proga grįžti prie esmės, iš naujo paliudyti Bažnyčios tikėjimą: mes tikime Kristaus buvimu Jo bendruomenėje, Jo galingu veikimu Eucharistijoje, Žodyje, kuris randa atgarsį mūsų širdyse.

Pirmajame Mišių skaitinyje pasakojama apie izraelitus, kurie kelionės iš Egipto metu gavo kitokio maisto, neturinčio nieko bendro su egiptiečių svogūnais ir česnakais. Tai buvo nelauktas ir paslaptingas maistas, kurį jiems davė pats Dievas.

To reikia ir mums. Žinoma, reikia kūniško maisto, tačiau taip pat reikia meilės, šviesos, prasmės, laimės,- tų dalykų, kuriuos patiriami, būnant arti Dievo. Kaip tik tokio maisto, reikalingo šios žemės kelionei, mums ir trūksta. Mes pavargstame, nesuprasdami savo pačių egzistencijos prasmės. Kaip tik todėl Dievas ir dovanoja save, kaip duoną, lydėdamas mus per gyvenimą, žadindamas mūsų širdyse tuos šviesius jausmus, padedančius išlikti savimi.

Antrajame skaitinyje girdime apaštalo Pauliaus laiško korintiečiams ištrauką. Korinte buvo susibūrusi tikrai gyva krikščionių bendruomenė, tačiau drauge tos bendruomenės narių tarpe buvo ir labai daug ginčų. Panašią situaciją ne kartą regime ir mūsų laikais: skirtingų charakterių žmonės, kilę iš skirtingų socialinių sluoksnių, net ir susitikę savo gyvenime Viešpatį, nesugeba sukurti tikros bendruomenės. Prasideda skaldymasis, aiškinimasis, kuris turi didesnę dvasinę patirtį, tarpusavyje ginčijasi entuziastai ir racionalumo ieškantys tikintieji, konservatoriai ir novatoriai. Gaila, bet ir tarp krikščionių pasitaiko kalbėjimo pakeltu tonu, įrodinėjant savo teisumą, iki išsekimo ginamas vienas ar kitas popiežius arba Bažnyčios Susirinkimas, vienas ar kitas charizmatinis lyderis, kuriam prielankumą jaučia kalbantysis.

Su tokia situacija susidūręs apaštalas Paulius aiškiai išsakė savo nuomonę: jei esame tokie pasidaliję, turime rasti tai, kas mus jungia.

Laužoma duona veda mus į vienybę, į esmę. Esame krikščionys todėl, kad Kristus mus pasirinko ir pašaukė. Bažnyčia nėra šaunių Dievui besimeldžiančių žmonių klubas, bet skirtingų žmonių, turinčių vieną tikslą, bendruomenė. Šią vienybę mums laiduoja Eucharistija.

Evangelijos ištraukoje atpasakojama Jėzaus kalba, pasakyta po duonos padauginimo. Jėzus aiškiai visiems kalba apie savo kūną, kaip maistą ir kraują, kaip gėrimą. Tai Jo klausytojams nesuprantama ir piktinanti kalba, kuri, tačiau, nusakė tai, kas neilgai trukus taps paskutine Jėzaus dovana bendruomenei.

Izraelyje kūnas buvo laikomas žmogiško silpnumo ir trapumo ženklu: mes taip pat neturime piktintis mūsų bendruomenių vargingumu, tuo menku krikščionių sugebėjimu gyventi Evangelija. Žodis tampa Kūnu net ir paties menkiausio kunigo rankose.

Izraelyje kraujas reiškė gyvybę, todėl nebuvo leidžiama valgyti gyvulių, kuriems nebuvo nuleistas kraujas. Jėzaus žodžiai to meto klausytojams, o taip pat ir mums, reiškia viena: tai sakydamas Jis nori dalytis su mumis savo gyvybe.

Tai ir yra Eucharistija: maistas kelionėje, vienybė, stiprybė, gyvybė, pats Jėzus…
Kai kas tvirtina, kad šių laikų Bažnyčia prarado paslaptingumą, kad atliekamos apeigos per daug paprastos, pernelyg sužmogintos, todėl žmonės nebeparodo reikiamos pagarbos Eucharistijai, todėl skubiai reikia imtis priemonių pataisyti padėčiai.

Sakyčiau, kad šiuo atveju reikia kalbėti ne apie žodžius ar apeigas, bet apie tikėjimą.
Žinoma, būtų puiku, jei mūsų pamaldose žmonės parodytų daugiau atvirumo vieni kitiems, maloniai sutikdami visus, kad giedamos giesmės būtų gerai surepetuotos ir gražiai atliekamos, kad į dangų kiltų smilkalų dūmų kamuoliai, kad visi, būdami drauge, susitelktų karštoje maldoje, keldami širdis aukštyn…

O gal mūsų liturgijai trūksta tikro suvokimo, kad su mumis yra pats Viešpats?…