Italijoje, kaip ir kitose šalyse, pastaruoju metu dažnai eskaluojami nesutarimai dėl
liturgijos ir ypač dėl liturginės muzikos. Susiduria grigališkojo choralo dievintojai,
neslepiantys pasipiktinimo šiandien bažnyčiose skambančiomis melodijomis, su pernelyg
lengvo ir netgi tiesmuko Viešpaties šlovinimo entuziastais. Į diskusiją iš šalies
trumpam įsiterpė ir garsusis dirigentas Riccardo Muti, kuris, tiesa, nestojo grigališkojo
choralo pusėn, bet pastebėjo, kad šiandien bažnyčiose girdimas giedojimas labai dažnai
yra negražus ir banalus, sunkiai suderinamas su jam keliamais tikslais.
Šiuo
metu vykstančioms diskusijoms gana ilgą straipsnį prieš porą dienų skyrė katalikams
toli gražu neatstovaujantis Romos dienraštis „La Repubblica“. Straipsnis baigiamas
kaltinimu, jog atsakingieji už liturginį giedojimą nusigręžė nuo šv. Cecilijos ir
į bažnyčias įleido San Remo festivalio muziką.
Į pastarąjį straipsnį penktadienio
numeryje reagavo Šventojo Sosto dienraštis „L‘Osservatore Romano”. Vatikano laikraštyje
dažnai rašantis muzikos kritikas Marcello Filotei visų pirma atkreipia dėmesį į jo
įsitikinimu paradoksalų diskusijos apie muziką aspektą. Liturginė muzika neturėtų
kelti kitų jausmų kaip tik darnos pajutimą. Jos tikslas – padėti Dievo tautai visiškoje
vienybėje šlovinti Dievą. O šiandien štai matome visiškai priešingą dalyką – muzika
tapo tarsi mūšio lauku.
Žinoma, neįmanoma nesutikti, kad dažnai bažnyčiose
atliekama tikrai prastos meninės vertės muzika. Tačiau neteisinga ir pulti į kitą
kraštutinumą ir vienintele tinkama liturginės muzikos rūšimi laikyti tik grigališkąjį
giedojimą. Problema yra ne muzikos rūšis, bet kokybė. Vatikano dienraštyje spausdinamo
straipsnio autorius sutinka, kad bažnyčiose šiandien girdime tokios kokybės muziką,
kokią girdime per radiją ir televiziją. Tad ir problema ko gero yra platesnė: bažnyčiose
skambančios muzikos krizė tam tikra prasme atspindi bendrą kultūros kokybės nuosmukį.
Tačiau šio fakto konstatavimas nepateisina kalbų, kad viskas kas sukurta pastaraisiais
dešimtmečiais po Vatikano II Susirinkimo yra nekokybiška ir atmestina. Bažnytinės
muzikos kokybės problema turi rūpėti visiems ir ji neturi būti pretekstas vieniems
kitus įžeidinėti. Nedera mojuoti savo požiūriu į muziką kaip vėzdu, - rašo Marcello
Filotei. (jm)