2011-06-20 18:07:27

Visi atsakingi už bažnytinės muzikos kokybę


Italijoje, kaip ir kitose šalyse, pastaruoju metu dažnai eskaluojami nesutarimai dėl liturgijos ir ypač dėl liturginės muzikos. Susiduria grigališkojo choralo dievintojai, neslepiantys pasipiktinimo šiandien bažnyčiose skambančiomis melodijomis, su pernelyg lengvo ir netgi tiesmuko Viešpaties šlovinimo entuziastais. Į diskusiją iš šalies trumpam įsiterpė ir garsusis dirigentas Riccardo Muti, kuris, tiesa, nestojo grigališkojo choralo pusėn, bet pastebėjo, kad šiandien bažnyčiose girdimas giedojimas labai dažnai yra negražus ir banalus, sunkiai suderinamas su jam keliamais tikslais.

Šiuo metu vykstančioms diskusijoms gana ilgą straipsnį prieš porą dienų skyrė katalikams toli gražu neatstovaujantis Romos dienraštis „La Repubblica“. Straipsnis baigiamas kaltinimu, jog atsakingieji už liturginį giedojimą nusigręžė nuo šv. Cecilijos ir į bažnyčias įleido San Remo festivalio muziką.

Į pastarąjį straipsnį penktadienio numeryje reagavo Šventojo Sosto dienraštis „L‘Osservatore Romano”. Vatikano laikraštyje dažnai rašantis muzikos kritikas Marcello Filotei visų pirma atkreipia dėmesį į jo įsitikinimu paradoksalų diskusijos apie muziką aspektą. Liturginė muzika neturėtų kelti kitų jausmų kaip tik darnos pajutimą. Jos tikslas – padėti Dievo tautai visiškoje vienybėje šlovinti Dievą. O šiandien štai matome visiškai priešingą dalyką – muzika tapo tarsi mūšio lauku.

Žinoma, neįmanoma nesutikti, kad dažnai bažnyčiose atliekama tikrai prastos meninės vertės muzika. Tačiau neteisinga ir pulti į kitą kraštutinumą ir vienintele tinkama liturginės muzikos rūšimi laikyti tik grigališkąjį giedojimą. Problema yra ne muzikos rūšis, bet kokybė. Vatikano dienraštyje spausdinamo straipsnio autorius sutinka, kad bažnyčiose šiandien girdime tokios kokybės muziką, kokią girdime per radiją ir televiziją. Tad ir problema ko gero yra platesnė: bažnyčiose skambančios muzikos krizė tam tikra prasme atspindi bendrą kultūros kokybės nuosmukį. Tačiau šio fakto konstatavimas nepateisina kalbų, kad viskas kas sukurta pastaraisiais dešimtmečiais po Vatikano II Susirinkimo yra nekokybiška ir atmestina. Bažnytinės muzikos kokybės problema turi rūpėti visiems ir ji neturi būti pretekstas vieniems kitus įžeidinėti. Nedera mojuoti savo požiūriu į muziką kaip vėzdu, - rašo Marcello Filotei. (jm)







All the contents on this site are copyrighted ©.