Pristatyti „Ratzingerio premijos“ laureatai. Kam šiandien reikia teologijos?

Birželio 14 dieną Vatikano spaudos salėje surengtoje konferencijoje pristatyti trys „Ratzingerio premijos“ laureatai, nusipelnę reikšmingu indėliu teologijos srityje.

Tai italų profesorius Manlio Simonetti, tarptautiniu lygiu žinomas pirmųjų krikščioniškų amžių tyrinėtojas, senųjų tekstų vertėjas, leidėjas ir komentuotojas; ispanų teologas Olegario Gonzalez de Cardenal, šiuolaikinės teologijos ekspertas, plataus kultūrinio profilio eruditas ir vokiečių kilmės profesorius Maximilian Heim, Josepho Ratzingerio teologijos išmanytojas ir vienas iš gabiausių savo kartos teologų. Birželio 30 dieną jiems premiją įteiks pats Benediktas XVI.

Spaudos konferencijoje laureatus išsamiau pristatė premijos komiteto pirmininkas kardinolas Camillo Ruini, o profesorius Giuseppe della Torre pasiūlė trumpą apmąstymą apie šiandieninę teologiją ir universitetą.

Šiandien, pasak jo, konstatuojame, jog moderniojoje eroje įvyko skyrybos tarp sekuliaraus pažinimo ir religinio pažinimo. Tačiau šios skyrybos yra ilgo sekuliarizacijos proceso rezultatas. Šios skyrybos palietė plačiąją visuomenę, tačiau dar anksčiau jos palietė tuos žmones ir tą vietą, kur yra plėtojamos kultūrinės sampratos ir gyvenimo modeliai – universitetą.

Profesorius della Torre paminėjo kelis istorinius laikotarpius, kada atstumas tarp nereliginio ir religinio pažinimo atsirado ir pradėjo didėti.

Pirmiausia tai XVI amžius, kai gimė gamtamoksliai šiuolaikine, modernia prasme. Tuo metu prasidėjo teologijos ir mokslinio pažinimo konfliktas, tuo metu iškelti klausimai, kurie tebegalioja šiandien: koks pažinimas yra tikras ir patikimas? Koks pažinimo metodas yra tikras?

Tie, kurie gamtamokslinį pažinimą pripažino vieninteliu patikimu ir įmanomu, atmetė ir neigė teologijos moksliškumą ir dar daugiau – pačią jos galimybę pasiūlyti tikrą pažinimą. Nuosekliai, religija buvo laikoma vaizduotės vaisiumi. Tuo metu prasidėjo teologijos smukimas universitetuose, kurių pretenzija yra skleisti tik tikrą pažinimą.

Apšvietos, iliuminizmo laikotarpis žymėjo naują skyrybų etapą. Apšvieta siekė pradėti nuo praeities, nuo tradicijų, nuo metafizikos atribotą laikotarpį, paženklintą individualizmu. Tuo pat metu universitetams buvo priskirta funkcija formuoti valstybiškai mąstančius funkcionierius. Ir vėl tai buvo smūgis teologijai – ji buvo susijusi su priešiliuministiniu laikotarpiu, ji netenkino naujos valstybės sampratos, naujos politinės programos, naujos universitetų funkcijos. XVII-XVIII amžiuose Europos universitetuose buvo uždaryta daug teologijos katedrų.

Dar kitas etapas yra XIX ir XX amžių utilitarinės dvasios įsigalėjimas universitetuose. Universitetai esą turi suteikti praktinę profesiją, perduoti tik siaurą profesinį pažinimą. Universitetas skirtas individualiam pasiruošimui konkuruoti darbo pasaulyje. Ir šioje sampratoje teologijai nėra vietos. Beje, filosofijai taip pat.

Tačiau, pasak profesoriaus della Torre, toks universitetų vaidmens šiuolaikinėje visuomenėje susiaurinimas nėra tenkinantis. Jis išvardijo kelias priežastis dėl kurių teologijos išlikimas universitetuose yra reikšmingas.

Pirmiausia, tai galutinių, egzistencinių klausimų apie žmogų, jo gyvenimą, prasmę ir mirtį kėlimas ir sprendimas universiteto terpėje. Nors šie klausimai išeina už bet kokios profesinės specializacijos, bet išlieka svarbūs kiekvienam asmeniui ir visai visuomenei. Antra, dialogas su teologija kitoms disciplinoms gali atverti vilties perspektyvą. Trečia, svarbu, kad iš universiteto asmenys išeitų su platesniu žvilgsniu, nei tik savo profesijos techninių dalykų išmanymu.

Teologija, pasak profesoriaus, plečia akiratį ir ta prasme, kad iliustruoja, jog nėra tik vieno pažinimo būdo ar formos. Pažinimas yra platesnis už tą, kurį teikia gamtos mokslai. Pažinimą teikia ir menas, ir vidinis gyvenimas. Tikrovė yra platesnė už tą, kurią gali išmatuoti moksliniai metodais. Šioje perspektyvoje teologija yra mokymasis pažinti įvairias tikrovės dimensijas. (rk)