Maskvos patriarchatas. Religinė diskriminacija įveikiama dialogu

Pastaraisiais metais Maskvos patriarchatas, viena iš didžiausių ortodoksų Bažnyčių, vis aktyviau dalyvauja tarpreliginiame dialoge, vis dažniau pasisako šia tema, bendradarbiaudamas tiek su protestantais, tiek su katalikais.

Neseniai Sankt Peterburge vykusiame rusų ortodoksų Bažnyčios sinode buvo išsakytas nerimas dėl religinės diskriminacijos pasaulyje ir konkrečiai dėl krikščionių persekiojimo kai kuriuose pasaulio regionuose. Sinode taip pat pabrėžta, kad religinė diskriminacija įveikiama ne kietu susipriešinimu, o visų pusių dialogu ir bendradarbiavimu: religinių grupių, valstybės institucijų, pilietinės visuomenės atstovų.

Paskutinį kartą šiuo klausimu pasisakė metropolitas Hilarionas, Maskvos patriarchato išorinių ryšių departamento pirmininkas, birželio 2 dieną dalyvavęs Vengrijos valstybės globojamoje konferencijoje apie krikščionių, žydų ir musulmonų santykius.

Metropolitas Hilarionas tuosyk pirmiausia priminė, kad tarptautinėje teisėje sąžinės laisvė ir religijos laisvė yra pripažinta neatimama žmogaus teise. Asmens persekiojimas už įsitikinimus yra nepriimtinas ir amoralus. Todėl Europos visuomenėse, tarptautinėse organizacijose ne kartą teisingai pasisakyta prieš islamofobiją ar antisemitizmą. Ir tai vis aktualiau tuo požiūriu, kad per pastaruosius keliolika metų Europos etninis ir religinis žemėlapis ženkliai keitėsi, didele dalimi dėl emigracijos. Jei 2004 metais Europos Sąjungoje būta apie 15 milijonų musulmonų, tai šiandien jų yra galbūt 24 milijonai.

Tačiau ne visose valstybėse ir ne visuose pasaulio regionuose sąžinės ir religijos laisvė pripažinta tokiu lygiu. Ir neretai persekiojimo ir diskriminacijos aukomis tampa būtent krikščionys. Kartais persekiojimas tampa itin brutalus, mirtinas. Diskriminacijos sąlygomis gyvena ne mažiau kaip 100 milijonų krikščionių.

Deja, gerai gyvenančios valstybės rodo mažai susidomėjimo ar visai nesidomi tuo, kas vyksta už jų sienų. Tikinčiųjų persekiojimu ir vargana padėtimi rūpinasi gana ribotas skaičius organizacijų. Štai, Irake iki 2003 metų gyveno pusantro milijono krikščionių, šiandien jų likę ne daugiau, kaip pusė ir tie patys gyvena nuolatinėje teroro aktų baimėje. Metropolitas Hilarionas patikslino, kad nors dauguma šalių, kur krikščionys diskriminuojami, yra islamiškos, tačiau jis nemano, kad islamas nėra taikos ir pagarbos religija. Priešingai, islamo mokyme yra daug pagarbos kitam.

Deja, pripažino metropolitas Hilarionas, kartais priešiškumą krikščionims sukursto patys krikščionys, priklausantys kai kurioms sektantiškoms ar charizmatinėms bendruomenėms ir nejaučiantys pareigos gerbti kitų religijų išpažinėjus. Tai vieno pastoriaus iš Floridos, viešai paskelbusio korano, islamo šventraščio, deginimo akciją. Kita vertus, yra panašiai prieš krikščionis nusiteikusių islamiškų sektų.

Aiškiai matome, kad šiandien daug jėgų, suinteresuotų religine nesantaika ir nestabilumu. Šiai blogai valiai reikia priešpastatyti dialogą. Ne tik mandagius vizitus, bet tikrą ir veiklų jautrumą religinei santarvei, pastabumą ir neabejingumą musulmonų, žydų ar krikščionių diskriminacijos atvejais. (rk)