Šventosios Dvasios atsiuntimas - Sekminės

Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. (Jn 20,19-23)

SUTEIKTA MALONĖ

Prieš grįždamas pas dangaus Tėvą Jėzus apaštalams pasakė du teiginius, kurie bet kieno kito lūpose būtų visiškai nesuderinami: „Einu jums vietos paruošti“ ir „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. Netgi neaišku: Jėzus pasitraukia iš pasaulio, ar pasilieka jame?

Į šį klausimą atsako šios dienos, Sekminių šventė. Jėzus grįžta pas Tėvą ir, kadangi įvykdė visa, kam buvo siųstas į pasaulį, nori, kad Jo bičiuliai būtų drauge su Juo. Belaukiant, kol jie galės būti drauge su Viešpačiu amžinybėje, Jėzus rūpinasi, kad jie neliktų vieni ir užtikrina, kad Jis bus su jais, dovanodamas jiems nuolatinę Šventosios Dvasios pagalbą.

Šios šventės Evangelijoje kalbama apie pirmąjį susidūrimą su šia dovana. Pasirodęs apaštalams, praėjus vos keletui valandų po prisikėlimo, „Jėzus kvėpė į juos ir tarė: Imkite Šventąją Dvasią“. Ši dovana buvo atnaujinta po penkiasdešimties dienų, būtent, Sekminių dieną, kuomet „staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios“.

Skirtingai nuo tų akimirkų po prisikėlimo, Sekminių dieną Dvasios atėjimas įvyko garsiai, triukšmingai, kad apie tai žinotų visi, kad suprastų, jog visame tame veikia visą gyvenimą pakeičianti jėga.

Šventasis Raštas kalba ir apie kitus Šventosios Dvasios nužengimus ant tikinčiųjų, tačiau tai nevyko taip ryškiai, kaip Sekminėse. Tai buvo įvykiai, susiję su tikėjimu, o pagaliau, su tuo Šventosios Dvasios atėjimu susiduria visi krikščionys, kurie gauna Šventosios Dvasios galybę, priimdami sakramentus, visų pirma: krikštą ir sutvirtinimą.

Dovanodamas su mumis pasiliekančią Dvasią, Jėzus ištesėjo savo pažadą, kad visuomet bus su mumis. Be abejo, nemaža tų, kurie šiam Dvasios veikimui nesugeba ar nenori atverti širdies, tokią dovaną vadina nematoma ir nejuntama. Iš tiesų pačios Bažnyčios, kuri tą dieną išėjo į viešumą, istorija duoda tam atsakymą. Nuo pirmosios Sekminių dienos praėjo jau du tūkstantmečiai, per tą laiką daug įvairiausių režimų ir valstybinių struktūrų atsirado ir sugriuvo, kaip kortų nameliai, tuo tarpu Bažnyčia tebeegzistuoja ir nuolat plinta visame pasaulyje, nežiūrint išorinių persekiojimų ir savo narių išdavysčių. Kažin, ar tai būtų įmanoma paaiškinti be dieviškosios pagalbos, kurią suprato žmonės, subėgę prie apaštalų namo tada, bet kurios taip nenori priimti šiuolaikinis žmogus, verčiau pasitikėdamas savo įsikalbėta galybe?…

Žmonėse, gyvenančiuose tikėjimu ir pasirengusiuose atsiverti jiems dovanotai Šventajai Dvasiai, ši jėga veikia įvairiausiais būdais. Apie tai kalbama šios šventės Mišių antrajame skaitinyje, kur apaštalas Paulius, pirmiausiai apibūdinęs bendras visiems suteiktas Dvasios dovanas, vėliau aiškiai pabrėžia, kad jos kiekviename žmoguje pasireiškia savitu būdu. Viskas yra skirta bendram labui, ir kiekvieno indėlis bendram gėriui yra būtinas. Jis sako: „Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame. Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui“.

Niekaip negaliu atsikratyti minties, kad viena iš Šventosios Dvasios dovanų, kuri neišvardijama oficialiuose sąrašuose, yra malonė, leidžianti kiekvienam iš mūsų jaustis reikalingu. Šventoji Dvasia pasiekia kiekvieną iš mūsų ir skatina veikti bendram tikslui, kurio siekia Bažnyčia. Tokiu būdu esame kviečiami į vienybę, taip galime nukeliauti ir į tą vietą, kurią mums yra paruošęs Išganytojas. (Mons. Adolfas Grušas)