Popiežiaus susitikimas su Kroatijos kultūros, mokslo ir politikos atstovais. Sąžinės klausimas ir Bažnyčios indėlis

Šeštadienio pavakare Benediktas XVI susitiko su Kroatijos pilietinės visuomenės atstovais – politikais, mokslininkais, religiniais lyderiais, diplomatais, sporto, kultūros ir meno žmonėmis. Susitikimas buvo surengtas Zagrebo nacionaliniame teatre.

Vienas iš pasitikusiųjų popiežių buvo neurologijos ir psichiatrijos profesorius Niko Zurak, Popiežiškosios gyvybės akademijos narys.

Šis nuostabus teatras yra simbolinė vieta, išreiškianti jūsų nacionalinę ir kultūrinę tapatybę. Galėti jus čia sutikti, susirinkusius, yra dar vienas dvasios džiaugsmo motyvas, nes Bažnyčia yra bendrumo slėpinys ir visada džiaugiasi bendryste, skirtumų turtingumu, - kalbėjo Šventasis Tėvas.

Pasak jo, įvairių Bažnyčių ir krikščioniškų bendruomenių atstovų, taip pat žydų ir musulmonų dalyvavimas susitikime padeda parodyti, kad religija nėra nuo visuomenės atskirta tikrovė, greičiau yra jos natūrali dalis, primenanti vertikalią dimensiją, Dievo klausymą kaip sąlygą bendrojo gėrio, teisingumo ir susitaikymo tiesoje ieškojimui. Religija susieja žmogų su Dievu, visų Kūrėju ir Tėvu, ir todėl turi būti taikos jėga. Religijos visada turi išgryninti šią savo tikrąją esmę, kad vykdytų savo misiją.

Benediktas XVI grįžo prie pagrindinės savo kalbos temos – sąžinės klausimo, būdingo visoms toms skirtingoms sritims, kuriose dirba jo klausytojai, pamatinio laisvos ir teisingos visuomenės kūrimui dabartinės Europos kontekste.

Didžiuosius moderniosios eros laimėjimus – sąžinės laisvės, žmogaus teisių, mokslo laisvės, taigi, laisvos visuomenės pripažinimą ir užtikrinimą – reikia remti ir toliau vystyti, tačiau išlaikant racionalumą ir laisvę atvirus jų transcendentiniam pagrindui, kad būtų išvengta šių laimėjimų savęs panaikinimo, kaip kad, deja, ne vienu atveju galima konstatuoti.

Socialinio ir pilietinio gyvenimo kokybė, demokratijos kokybė didele dalimi priklauso nuo to „kritinio“ taško, kuris yra sąžinė, nuo to, kaip ji suprantama ir kiek įdedama į jos formavimą.

Jei sąžinė, pagal modernybėje vyraujančią sampratą, yra priskiriama tik subjektyviai sferai, ten pat priskiriant moralę ir religiją, vakarų pasaulio krizė nebeturi vaistų ir Europos laukia involiucija. Tačiau jei sąžinė vėl bus atskleista kaip tiesos ir gėrio klausymasis, atsakomybės prieš Dievą ir brolius žmonijoje vieta, leidžianti atsispirti kiekvienai diktatūrai, tada yra vilties dėl ateities.

Daugelio Kroatijos mokslinių ir kultūrinių institucijų šaknys yra krikščioniškos, kaip ir kitur Europos kontinente. Priminti šias šaknis yra būtina dėl istorinės tiesos, tačiau taip pat svarbu žvelgti giliau, nes tos šaknys dar ir šiandien gali pamaitinti.

Universiteto, ligoninės, meninio judėjimo įsteigimas: reikia suprasti įvykį iš vidaus, kodėl ir kaip tai atsitiko, kaip dvasinė tikrovė tapo kultūrine ir socialine? Viskas atsiremia į asmenis, į moteris ir vyrus, į jų sąžines, judinamas tiesos ir gėrio jėgos. Vienas iš tokių, paminėjo popiežius, yra tėvas jėzuitas Ruder Josip Boškovič, iškilus Kroatijos žemės sūnus, gimęs prieš 300 metų Dubrovnikuose.

Jis gerai įkūnija sėkmingą, vienas kitą skatinančių ieškojimams tikėjimo ir mokslo sugyvenimą. Jo pagrindiniame veikale „Natūraliosios filosofijos teorija“ nagrinėjamos įvairios pažinimo šakos ir tuo pat metu aistringai ieškoma jų vienybės. Tai yra tipiška katalikiškai kultūrai. Beje, šiandien ekspertai sako, kad t. Boškovič „tęstinumo“ teorija galioja gamtamoksliuose, geometrijoje ir puikiai dera su kai kuriais šiuolaikinės fizikos didžiaisiais atradimais.

Ką pridurti? Pagerbkime šį iškilų kroatą, bet taip pat autentišką jėzuitą, pagerbkime tiesos ieškotoją, žinantį, kad tiesa jį pranoksta, bet taip pat panaudojantį visas galias proto, duoto Dievo, - kalbėjo Benediktas XVI.

Pasak jo, reikia ne tik pagerbti, bet ir patiems pasinaudoti šių didžių žmonių metodu ir mentaliniu atvirumu. Grįžtame dar kartą prie sąžinės, kultūros ir bendrojo gėrio kūrimo rakto. Būtent sąžinių formavime Bažnyčia pasiūlo visuomenei patį brangiausią ir jai būdingiausią indėlį. Šis indėlis prasideda šeimoje, reikšmingai sutvirtinamas parapijoje, jaunuoliams išmokstant suprasti Šventąjį Raštą, europietiškos kultūros „kodeksą“, išmokstant tokio bendruomeniškumo, kuris yra paremtas ne ekonominiu interesu ar ideologija, o dovana ir meile.

Ši vaikystėje ir paauglystėje išmokta veltumo logika vėliau išsiskleidžia visose srityse, sporte, tarpasmeniniuose santykiuose, mene, patarnavime vargšams ir kenčiantiems, taip pat politikoje ir ekonomikoje, prisidedant prie svetingos visuomenės kūrimo, ne klaidinančiai neutralios, tuščios, bet turtingos žmogiškumu ir etika. Tai krikščionių pasauliečių veikimo laukas, - baigdamas savo mintis sakė Šventasis Tėvas, padėkodamas savo klausytojams už dėmesį, laimindamas juos, jų artimuosius ir jų darbus. (rk)