Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus.
Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartinęs
Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite
mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios
Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis
per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. (Mt 28, 16-20)
DIEVO BUVIMAS
Jei
neturėtume kitų tekstų, būtų sunkoka, remiantis vien tuo, ką mums paliko evangelisto
Mato plunksna, paremti žinią, jog Išganytojas iš tiesų yra įžengęs į dangų.
Kai
kas sako, jog Matas ne tiek aprašo, kiek užsimena, ir tokią užuominą gali suprasti
tik tas žmogus, kuris apie tai jau žino iš kitų informacijos šaltinių.
Matas
ir šiuo momentu lieka ištikimas pagrindinei temai, skelbtai nuo pat Evangelijos pradžios:
Dievas su mumis.
Viską vertinant šiuo požiūriu, nuo dabar iki pat laikų pabaigos
niekas nesikeičia dėl to, kad tikintieji nebegali matyti Kristaus: Dievas ir toliau
lieka su mumis. Jis nepalieka savo žemiškosios buveinės, kurią įgijo Sūnaus įsikūnijimu.
Kalbant
apie Dievą, nebetinka įprasta schema, kurią naudojame kalbėdami apie šio pasaulio
didžiūnus: atvykimas, viešnagė išvykimas. Kristus atėjo ir pasiliko visiems laikams,
tegul ir kitomis formomis.
Be abejo, Mato aprašyta scena įspūdinga. Iškilmingi
Viešpaties žodžiai, kuriais Jis įgalioja ir siunčia mokinius į visą pasaulį, mokinių
pagarba, abejonės ir galiausiai iškilmingas patikinimas: Aš esu su jumis per visas
dienas iki pasaulio pabaigos…
Tai lūžis Evangelijos skelbime. Nuo dabar nebe
pats Jėzus veikia ir moko, bet prašo, kad Jo mokiniai veiktų ir mokytų.
Kyla
įspūdis, lyg būtume grįžę į pradžią. Čia yra pagarbinimo scena: Jį pamatę, mokiniai
parpuolė ant žemės, kuri tarsi susišaukia su išminčių pagarbinimu: Parpuolę ant žemės
pagarbino jį. Dar prieš Išganytojo gimimą, angelas sapne Juozapui sakė: Jis vadinsis
Emanuelis, tai yra Dievas su mumis. Dabar jau pats Jėzus užtikrina apaštalus: Aš esu
su jumis.
Vis tiktai svarbiausias šią šventę nusakantis elementas yra mokinių
pasiuntimas skelbti Evangeliją. Kaip tik nuo šios akimirkos tai tampa svarbiausiu
mokinių uždaviniu. Ir tas žodis: Eikite…
Vadinasi, šiandien švenčiame ne
Mokytojo, bet Jo mokinių iškeliavimą. Jėzui suteikta galybė, kurią Jis turi danguje
ir žemėje, kažkuria prasme pereina tiems, kuriems yra skirta užtikrinti Jo buvimą
pasaulyje.
Padarykite mano mokiniais visu tautų žmones,- sako Išganytojas,
ir mes jaučiame, jog tai kur kas daugiau, negu paprastai mokyti žmones, remiantis
savo autoritetu. Žmogus žmogų tegali išmokyti tik to, ką žino pats. Viešpaties mokiniams
liepiama taip gyventi, kad žmogus pajustų norą mokytis iš Kristaus.
Patiems
apaštalams reikia atrasti kelius, iš naujo įvertinti savo gyvenimo būdą, rasti tinkamus
žodžius.
Nebepakanka sakyti: Dievas yra su mumis.
Reikia eiti ir sakyti
visiems: Dievas yra su jumis.
Tik tada mums atsiveria žmonių širdys, tik tada
ir mes suvokiame, jog Dievas tikrai niekuomet nepalieka žmogaus. To dėka taip pat
suprantame, jog geroji naujiena, kurią skelbė evangelistas Matas, reiškia tik viena:
Jėzus yra pasaulyje per savo Bažnyčią. (mons. Adolfas Grušas)